Parašyta: 1842 m.
Išspausdinta: pirma kaip anoniminė brošiūra Berlyne, 1842 m.
Išleista lietuvių kalba: 1985 m.
Vertėjas: Skirmantas Jankauskas,
Šaltinis: Friedrich Engels. Šelingas – Kristaus filosofas (Vilnius: Mintis, 1985),
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė. Su vertėjo leidimu puslapiui Marxists Internet Archive.
„Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15,7).
Šie viešpaties žodžiai galėtų ateiti į galvą, panorėjus kalbėti apie Šelingą; juk jam aiškiai atsitiko dieviškosios malonės stebuklai, kurie išaukštins viešpaties vardą. Viešpats jo pasigailėjo, kaip kadaise buvo pasigailėjęs Pauliaus. Šis prieš atsiversdamas irgi persekiojo ir naikino bendruomenes ir grasino išžudysiąs viešpaties mokinius. Tačiau keliaujantį į Damaską jį staiga apšvietė šviesa, ir jis puolė kniūpsčias; о viešpats kreipėsi į jį ir palenkė jį savo pusėn. Taigi tą pačią valandą jis virto tikinčiuoju, apsikrikštijo ir, tapęs viešpaties pasirinktuoju įrankiu, visoms tautoms ėmė skelbti viešpaties vardą. Taip ir virš Šelingo išganytojas ištiesė savo malonės ranką, ir, laikui atėjus, jį nutvieskė didi šviesa. Kas gi būtų galėjęs su žmogiškuoju įžvalgumu kada nors nuspėti, kad žmogus, amžiaus pradžioje kartu su liūdnai pagarsėjusiu tuometiniu savo draugu Hėgeliu padėjęs nelemtos pasaulietiškos išminties pamatą, — toji išmintis dabar jau nebesėlina patamsiais, о savo strėlėmis pražudo vidury dienos, — kad šis žmogus kada nors dar užsidės ant pečių savąjį kryžių ir nueis paskui Kristų? Bet šitaip atsitiko. Tas, kuris kaip upelius kreipia žmonių širdis, iš savo malonės pasirinko taip pat jį ir telaukė tinkamos valandos palenkti savo pusėn. O dabar viešpats tai ir padarė: apšvietė jį ir pavertė savo kovotoju prieš netikėjimą ir bedievybę. Daugiau abejoti nėra ko; jis pats iš katedros skelbia tai tikintiesiems: ateikite ir pamatysite, ir šlovinkite malonę, kurią viešpats man suteikė! Taip, dar nemiega ir nesnaudžia sergėtojas Izraelyje, visų pašaipūnų pykčiui senasis dievas dar tebėra gyvas ir teberodo ženklus bei stebuklus visiems, kurie nori tai matyti. Jie, bedieviai, šurmuliuoja ir savo širdyse sako: nėra dievo; tačiau tas, kuris gyvena danguje, juokiasi iš jų, ir viešpats šaiposi iš jų. Jis šventė pergalę prieš juos nuo pat pasaulio pradžios ir švęs ja amžinai. Tvirta ranka jis laikė valdžios vadžias ir visur žadino tuos, kurie šlovins jo vardą. O dabar jis vėl švenčia puikią pergalę prieš filosofus, kuriais visą laiką bjaurėjosi, ir, pasirinkęs iš jų patį geriausią ir sumaniausią, tikrąjį jų mokymo pradininką, pavertė jį savo tarnu. Juk iš ankstyvųjų Šelingo raštų kaip dieną aišku, kad jis pats anksčiau iš tikrųjų nepaprastai smarkiai buvo pasidavęs vadinamajam panteizmui, šiam pasaulio ir savęs sudievinimui. Tik jis teisingai dar nesuvokė visuotinio sąryšio ir gerai nežinojo, kur tas kelias nuves. Tedėkoja jis viešpačiui, kad šis išvedė jį iš to kelio ir nukreipė siauru takeliu, vedančiu į dangų, tuo visiems tikėjimo priešams kuo aiškiausiai parodydamas savo galią. Jie dabar jau nebegali klausti: Kur jūsų dievas? Ką jis veikia? Kur jis klaidžioja? Kodėl jis nebedaro stebuklų? O jis juk čia, jo ranka tarsi žaibas sminga į jų būrį ir vandenį paverčia ugnimi, juodą — baltu, neteisųjį — teisiu. Kas dar gali neigti, kad čia dievo pirštas?
Tačiau tai dar ne viskas. Pašaukdamas Šelingą, viešpats parengė mums dar ir antrąją pergalę prieš bedievius ir piktžodžiautojus. Jis pasirinko kaip tik Šelingą, nes šis gerai išmanė šio pasaulio išmintį ir labiausiai tiko išdidiems, pasipūtusiems filosofams paneigti. Tuo viešpats, būdamas be galo maloningas ir kupinas meilės, atvėrė jiems kelią, kuriuo jie galėtų grįžti pas jį. Ar galima iš jo daugiau reikalauti? Užuot nušlavęs nuo žemės paviršiaus ir į giliausią pragaro bedugnę nugrūdęs tuos, kurie jį keikia, kurie šiaušiasi prieš jo buvimą, kurie yra pasiučiausi, baisiausi, labiausiai užkietėję jo priešai, jis nuolatos tiesia jiems gelbstinčią ranką, kad ištrauktų juos į šviesą iš tos pražūtingos prarajos, kurioje šie tūno. Iš tiesų viešpaties malonė yra didelė kaip dangus nuo rytų ligi vakarų, o jo gailestingumas — beribis. Kas galėtų atsispirti tokiai didelei kantrybei ir meilei? Bet jų širdys tokios sudiržusios ir taip aptekusios nuodėmėmis, kad netgi dabar jie dar atstumia juos išgelbėti siekiančią ranką, — taip yra apakinti šio pasaulio pagundų ir savo puikybės kipšo. Jie kasa šulinius, kuriuose neprisirenka vandens, ir niekina gyvenimo šaltinį, pulsuojantį Kristaus krauju. Jie užsikemša ausis, kad negirdėtų iš aukštybių sklindančio išganymo balso, ir smaginasi tuo, kas piktina viešpatį.
„Jų veido išvaizda liudija prieš juos; jie skelbia savo nuodėmę kaip Sodoma, ir jos neslepia. Vargas jiems! nes jie patys rengia sau pikta“ (Iz 3,9).
Ir vis dėlto viešpats nesiliovė juos šaukęs prie savęs, kad jie niekuo negalėtų pasiteisinti. Jis Šelingo pavyzdžiu jiems parodė, koks silpnas ir menkas žmogaus protas. Ir jeigu dabar jie neatsivers, tai kalti bus tik patys ir negalės sakyti, kad nežinojo evangelijos.
Kadangi viešpats nuveikė tokį didį darbą ir visiems krikščionims tokiu paguodžiančiu ženklu parodė, kad jis šalia ir neapleis jų nelaimėje bei šio pasaulio karionėse, tai kiekvienam tikinčiajam labai svarbu šią linksmą žinią pranešti ir kitiems savo broliams krikščionims. O kadangi Šelingas savąjį Kristaus išpažinimą išdėstė paskaitose, tai, pirma, apie jį mažai kas tesužinojo; antra, tas išpažinimas išreikštas tokia sunkia specifiška filosofine kalba, kad jį tegali perprasti vien tie, kurie ilgėliau domėjosi pasaulietiška išmintimi; trečia, daug kas tose paskaitose skirta filosofams, o kitkas — tikintiesiems, ir patikliam krikščioniui būtų sunku čia susigaudyti. Todėl šių eilučių autorius, nenorėdamas būti dykinėtoju viešpaties vynuogyne, manė, kad visai ne pro šalį glaustai ir paprastai perteikti šitai visiems tiems, kurie neturi nei laiko, nei noro leistis į bevaises pasaulietiškos išminties studijas, tačiau kuriems vis dėlto magėtų sužinoti, kas gi iš tikrųjų nutiko garsiajam Šelingui. Telaimina viešpats šį sumanymą savo karalystės labui.
Tačiau jau iš anksto reikia pasakyti, kad Šelingas, nors ir būdamas daug nusipelnęs tikrajai krikščionybei, vis dėlto negali visiškai atsikratyti senosios, iškreiptos savo išminties. Kai kurios jo pažiūros dar verčia manyti, kad jis vis dėlto nepajėgia visai nuslopinti savo proto puikybės ir tarsi dar šiek tiek drovisi visiems prisipažinti, jog su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu Kristui visiškai atsivertė. Per daug nepriekaištaukime jam dėl to. Kas taip didingai suteikė jam malonę, tas nuplaus nuo jo ir šias dėmes; kas pradėjo darbą, tas jį ir baigs. Tačiau drąsusis kovotojas dėl tiesos, apie kurį mes kalbame, teprisimena šią rakštį savo kūne, kai tik jį apsėda ir gundo puikybės kipšas. Tegu liaujasi jis didžiavęsis savo ankstesniąja filosofija, iš kurios juk atsirado tik bedieviai vaikai, ir tesididžiuoja tuo, kuris savo noru, būdamas didžiai gailestingas, išgelbėjo jį nuo šios pražūties.
Pirmiausia Šelingas čia, katedroje, be užuolankų, tiesiai užsipuolė filosofiją ir išmušė jai iš po kojų jos pamatą — protą. Svariausiais, iš jos pačios arsenalo paimtais argumentais jis jiems įrodė, kad įgimtas protas nepajėgia įrodyti netgi žolelės buvimo, kad jis visais savo įrodinėjimais, prielaidomis ir išvadomis nieko nesuvilios, о jau iki dieviškų dalykų visai negali pakilti, nes dėl savo nerangumo visada lieka žemėje. Beje, mes jau seniai šitai žinojome, bet užsispyrusiems filosofams taip gražiai ir aiškiai dar nebuvo tai pasakyta. Šelingas pateikė plačią tikrą vadinamosios negatyviosios filosofijos sistemą, kurioje jis kuo aiškiausiai jiems parodo, kad jų protas gali pažinti tik galimybę, o ne tikrovę ir jau visų mažiausiai — dievą ir krikščionybės paslaptis. Tokiam bevaisiam objektui, kaip pasaulietiškos išminties miražai, sueikvotas jo triūsas, siekiant dievo karalystės, yra labai vertas padėkos, nes kol šie filosofai dar galėjo didžiuotis savo protu, tol su jais nieko nebuvo galima padaryti. Tačiau dabar, kai ir jų pačių požiūriu jiems įrodyta, kad jų protas visiškai netinka tiesai pažinti ir kuria vien tuščias, lėkštas išmones, neturinčias jokios teisės egzistuoti, jau tik užkietėjusi ir nuo nuodėmių pražilusi galva galėtų atkakliai laikytis pagoniško mokymo. Todėl visai įmanoma, kad, dievo malonės veikiamas, vienas kitas išsižadės savo blogo elgesio. Labai teisinga, kad pritemęs žmogaus protas yra visiškai nevykęs ir stokoja šlovės, kuri jam derėtų dievo akivaizdoje. Tai visada reikia kartoti, nes svarbiausias netikinčiųjų argumentas yra toks, kad jų protas sako jiems ką kita nei dievo žodis. Betgi nusižengimas aukščiausiajam yra noras jį, visų nuodėmių priešą, pažinti nuodėmės suteptu ir suklaidintu protu ir netgi tą visoms šio pasaulio pagundoms, visoms šėtono vilionėms pasiduodantį protą aukštinti labiau negu patį dievą. Tačiau išminčiai pasauliečiai tai ir daro: tuo savo nedoru protu jie kritikuoja dievo žodį, atmeta tai, kas jiems nepatinka, ir piktadariškomis rankomis ne tiktai kėsinasi į Biblijos šventumą, bet ir neigia paties dievo buvimą, norėdami vietoj jo apsiskelbti dievais. Taip iš tikrųjų atsitinka, kai protas — kaip kadaise ana palaidūnė kruvinomis Prancūzijos revoliucijos dienomis — užkeliamas į dievo sostą ir drįsta kritikuoti visagalio pasaulio viešpaties patvarkymus. Čia reikia gydyti ne paviršiuje, о taip, kad neišsikerotų blogio šaknys. Argi senas drabužis taisomas naujos medžiagos lopu? Argi Kristus sutaria su Belijalu? Mėginti įgimtu protu suvokti viešpaties išganytojo mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų yra neįmanoma, tai — šventvagystė. Todėl kartu su Šelingu reikia energingai imtis darbo ir protą iš krikščionybės išvyti į pagonybę, nes ten jo vieta. Ten jis gali maištauti prieš dievą ir laikyti dievišku pasaulį su jo aistromis bei geismais, kurių mes išsižadėjome, teisinti visas nuodėmes ir ydas, lėbavimo ir paleistuvavimo baisybes, tarsi jos būtų dorybės ir pasitarnautų dievui, ir kaip pavyzdį žmonijai pateikti kažkokio Katono savižudybę, kažkokių Laisos ir Aspazijos gašlumą, tai, kad kažkoks Brutas nužude savo giminaičius, kažkokio Marko Aurelijaus stoicizmą ir jį apėmusį krikščionių persekiojimo siutą. Juk tada protas viešai stoja prieš krikščionybę, ir kiekvienas žino, koks jis yra. Tačiau didžiausia nelabojo klasta buvo slapta pratempti protą į krikščionybę, kur jis paskui priveisė gražučių mergvaikių, būtent: pelagijizmą, socinizmą, racionalizmą ir spekuliatyviąją teologiją.
„Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius“ (1 Kor 1,27). „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia“ (1 Kor 2,14).
Tikrai krikščioniškos yra Šelingo pastangos grynajame proto moksle, kuris kaip tik ir yra negatyvioji filosofija: užuot protui leidęs kaip nors išpuikti, Šelingas labai ji žemina ir menkina, kad protas suvoktų savo silpnumą ir nuodėmingumą, nusiteiktų atgailauti ir prašytų malonės, nes tik ši gali jį išganyti, apšviesti ir atgaivinti, kad jis vėl galėtų išpažinti dievą. Nukryžiuoti protą yra sunkiau, о dėl to ir svarbiau negu nukryžiuoti kūną. Pastarasis vis dėlto paklūsta sąžinei, kuri duota jau pagonims, kad jie pažabotų savo geidulius ir turėtų vidinį savo nuodėmių teisėją; о protas iškyla aukščiau sąžinės ir netgi kuo puikiausiai su ja sutaria, ir tik krikščionys gali palenkti jį švelniu tikėjimo jungu. Tačiau to iš mūsų reikalauja Šventasis raštas, ir čia jau neturi reikšmės jokie priešgyniavimai ar išsisukinėjimai: arba atiduok savo protą tikėjimo nelaisvėn, arba suk į kairę pas kietakakčius (juk patys smarkiausieji iš tų save sudievinusiųjų tarsi pajuokai yra pasivadinę kairiąja puse) — čia tu savo vietoje!
Tuo Šelingas išvalė sau dirvą. Visos pagonybės atgyvenos, kurios mūsų laikais vėl iškeliamos ir peršamos kaip nauja tiesa, visos iškreiptos neskaistaus, gašlaus proto išmonės yra pašalintos, ir dabar jo klausytojai gali gardžiuotis evangelijos pienu. Toks kelias yra teisingas. Prie pagonių buvo galima prikibti dėl jų pasaulietiškų geidulių ir aistrų; tačiau mūsų filosofai bent dabar dar apsimeta, tarsi jie dar būtų linkę pripažinti krikščioniškąją moralę. Apaštalai iš pagonių reikalavo pasirengusios atgailauti, sielvartaujančios, sudaužytos ir sugniuždytos širdies, o iš dabartinių išpuikusių išminčių pasauliečių — pirma negu jie pajėgs mėgautis evangelijos malone — reikia pareikalauti pasirengusio atgailauti, pažeminto ir sugniuždyto proto. Tad Šelingas tik dabar galėjo teisingai įvertinti ir savo ankstesnįjį bedievystės bendrą, apšmeižtąjį Hėgelį. Juk šitas Hėgelis taip didžiavosi protu, kad jį net paskelbė dievu, pamatęs, jog kito, tikrojo, aukščiau žmogaus esančio dievo protu negali pasiekti. Todėl Šelingas viešai ir pareiškė, jog su šiuo žmogumi ir jo mokymu jis nebeturi nieko bendra, ir toliau juo jau visai nesirūpino.
Taigi dabar, kai protas nusižemino ir panoro būti išganytas, jis vėl gali būti išaukštintas ir apšviestas tiesos dvasios. Taip atsitinka pozityviojoje filosofijoje, čia laisvas, t. y. apšviestas mąstymas, dievo apreiškimo padedamas, vėl priartina protą prie krikščionybės malonės dovanų. Dabar, kai jam atsiskleidė aukštesnis pasaulis, jis iš karto aprėpia visą nuostabų dievo karalystės istorijos sąryšį. Kas anksčiau protui buvo nesuvokiama, dabar aišku ir suvokiama, tarsi kitaip ir negalėtų būti, nes tik dievo apšviestos akys yra tikros ir reginčios, o ten, kur užgožusi tamsa ir klesti šio pasaulio malonumai bei aistros, niekas negali nieko matyti. Šelingas šį malonės poveikį nusako teigdamas, kad ši filosofija skirta tik jos trokštantiesiems ir protingiesiems ir kad ją patvirtina apreiškimas. Taigi tiems, kurie apreiškimu netiki, nėra ir šios filosofijos. Kitaip sakant, čia iš tikrųjų nėra jokios filosofijos, о šis pavadinimas veikiau pasirinktas tik išminčių pasauliečių, nes parašyta: „Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10,16). Šiaip jau tai teisinga ir tikra krikščionybė — tai mums tuoj ir paaiškės. Šelingas vėl grąžino senus gerus laikus, kai protas buvo tikėjimo nelaisvėje, o pasaulietiška išmintis, kaip teologijos tarnaitė paklusdama dieviškajai išminčiai, į ją ir atsimainys. „Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23,12).
Šiuo apšviesto mąstymo keliu eidamas, tas garbingas vyras, apie kurį kalbame, tuojau pasiekia tikrąjį pagrindinį visos krikščionybės mokymą, būtent dievo trejybės mokymą. Iš dievobaimingo skaitytojo negalima reikalauti, kad ir jis pasuktų šiuo keliu, nes jis juk žino ir tiki, kad šis kelias gali nuvesti tik į tiesą. Tai pasakyta vien netikintiesiems, norint jiems parodyti, kaip jie gali suprasti tiesą ir kaip nepaprastai turi būti išgrynintas bei apšviestas jų protas, kad galėtų pažinti ir suvokti išganymą Jėzuje Kristuje. Todėl mes ir nekalbėsime apie šiuos dalykus, kurie juk yra beverčiai išganymą pažinti siekiančiam tikinčiajam. Na o Šelingas, remdamasis Šventuoju raštu, aprašo, kaip dievas iš nieko sukūrė pasaulį ir kaip žmogus, sugundytas žalčiu pasivertusio šėtono, prarado savo pirmykštį gyvenimą ir pateko tamsybių kunigaikščio valdžion. Tuo jis visą pasaulį atplėšė nuo dievo ir atidavė jį šėtono valiai. Visos galios, kurias anksčiau buvo sutelkusi dieviškoji vienovė, dabar išsklido kas sau ir pasidarė nesutaikomai priešiškos, kad šėtonas kuo smagiausiai galėtų šeimininkauti pasaulyje. Tik nereikia leistis suklaidinamiems filosofiško būdo, kuriuo mūsų teologai išreiškia savo mintis. Bedieviškais mūsų laikais išminčiai pasauliečiai jau nesupranta paprastos, paties dievo įkvėptos Šventojo rašto kalbos. Šventąjį raštą jiems reikia pateikti jų suprantamu būdu, kol jie vėl subręs ir galės Bibliją suvokti taip, kaip parašyta:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11,25).
Todėl Šelingas, kalbėdamas apie „angelus, kurie neišsaugojo savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę“ (Jud 6), apie velnią ir jo bedieviškas gaujas, vartoja pasakymą „kosminės galios“, o tai kaip tik ir reiškia šio pasaulio kunigaikščius. Savaime suprantama, dabar šis pasaulis nebegali teikti dievui jokio malonumo. Būdamas teisingas, jis atstumia pasaulį nuo savęs ir jame veikia supykęs, o ne visiškai laisva savo valia. Tačiau amžinasis gailestingasis gelbėtojas negali jo apleisti; žodis, per kurį visa „atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,3), vienatinis dievo sūnus su savo begaline meile ir malone pasilieka vargingame, atstumtajame pasaulyje. Jo kančios prasideda nusidėjus Adomui ir Ievai, о ne tik jam tapus žmogumi Erodo laikais, nes po minėto nusidėjimo jis buvo visai išstumtas iš žmonijos, kuriai priklausė dar daugiau negu tėvas. Taigi atsidūręs tarp pykstančio dievo ir puolusio pasaulio, kurį dievas norėjo sunaikinti, jis stojo pasaulio pusėn ir atsiskyrė nuo tėvo; dėl to iš dalies tapo kaltės bendrininku ir nebegalėjo pretenduoti į dieviškąją didybę, kol tėvas nebuvo sutaikintas su pasauliu. Tą didžiulį sutaikinimo darbą, kovą su šio pasaulio kunigaikščiu, jis pradėjo būdamas atsiskyręs nuo tėvo, šioje nedieviškoje ir nežmogiškoje būsenoje, kuri jį skaudino ir vertė kentėti. Tai, kad šis Šventojo rašto aiškinimas yra pagrįstas, kuo aiškiausiai rodo 53-iasis pranašo Izaijo skyrius, kuriame kalbama apie dabartinę, o ne apie būsimąją kančią. Ta didžiulė kova pradedama tarp žydų ir tarp pagonių. Senajame testamente aprašyta Izraelio tautos istorija rodo, kaip viešpats priverčia žydus būti jam paklusnius, ir krikščionims gerai žinomi šlovingi keliai, kuriais jis vedė savo tautą. O tarp pagonių? Argi ne pats velnias buvo pagonių dievas? Nenukrypdami nuo Šventojo rašto žodžių, mėginsime į tai kuo aiškiau atsakyti.
Turbūt kiekvienas jau yra girdėjęs, kad ir tarp pagonių — Sibilės knygose ir dar kai kur būta pranašavimų apie Kristų. Taigi čia jau aiškėja, kad pagonys nebuvo taip jau visai dievo apleisti, kaip įprasta manyti, nes tie pranašavimai yra dieviškos kilmės. Tačiau tai dar ne viskas. Kodėl gi dievas, būdamas toks gailestingas, galėjo leisti jiems taip visiškai paklysti ir patekti į velnio nagus? Juk jis leidžia lietui lyti ant gerųjų ir ant blogųjų ir saulei šviesti teisiesiems ir neteisiesiems! Taip, jeigu jau pagonys, visiškai dievo neglobojami ir nevadovaujami, būtų buvę piktosios dvasios valdžioje, tai ar jų nuodėmės nebūtų dar sunkesnės ir baisesnės, negu buvo iš tikrųjų? Ar tada visi gėdingi geiduliai ir nenatūralios aistros, kūniškos ir kitos nuodėmės, žmogžudystė, svetimavimas, paleistuvystė, vagystė, suktybė, gašlumas taip garsiai nebūtų šaukęsi dangaus rūstybės, kad dievas nedelsdamas būtų turėjęs visa tai išnaikinti? Argi tos ydos nebūtų ėmusios pačios viena kitą galuoti ir ryti? Iš to jau galima daryti išvadą, kad dievas tikriausiai pasigailėjo taip pat pagonių ir pasiuntė jiems iš viršaus šiokią tokią šviesą. Dėl to pamažu, jiems patiems to nepastebint, jie buvo pervesti per visas stabmeldystės pakopas ir galiausiai ėmė garbinti tikrąjį Kristų; tačiau jie nežinojo, kad jų ir krikščionių dievas yra tas pats ir kad tas, kuris buvo pagonims slaptasis, dabar apsireiškė krikščionims. Na o tie, kurie, jiems skelbiant evangeliją, šito nesuprato, daugiau jau nebegarbino slaptojo Kristaus, nes persekiojo apsireiškusįjį, o jų dievu dabar tapo Kristaus priešas — velnias. Didelis Šelingo nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis ieško dievo apvaizdos tarp pagonių ir šitaip vėl šlovina Kristaus meilę nuodėmingiems žmonėms.
Po to, kai žydai tikrąjį dievą išpažino sąmoningai, о pagonys — to nesuvokdami ir iškreiptai, kai sugriuvo didingi graikų pasaulio rūmai ir Romos imperatoriaus geležinė ranka prislėgė visą pasaulį, atėjo laikas, ir dievas pasiuntė savo sūnų, kad visi, kurie juo tiki, nepražūtų, o pelnytų amžiną gyvenimą. Tai atsitiko šitaip. Privertęs paklusti sau pagonis, Kristus tapo jų dievu, tačiau ne tikruoju, nes tokiu tapti be tėvo jis negalėjo. Taigi jis paveržė iš velnio pasaulį ir galėjo su juo daryti, ką panorėjęs: Jis galėjo pasilaikyti pasaulį sau ir šitokiu dievišku pavidalu vienas jame viešpatauti. Tačiau, savanoriškai paklusęs, jis taip nepasielgė ir, atsisakęs dieviškojo pavidalo bei tapęs žmogumi, pasaulį atidavė savo tėvui.
„Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6—8).
Šventajame rašte dar yra daug vietų, kurios paaiškina ir pagrindžia šios interpretacijos teisingumą. Šiuo būdu taip pat galima visai paprastai ir tiksliai viską išsiaiškinti, išsiverčiant be daugybės išlygų ir mokytumo.
Kristaus paklusnumas didingas būtent todėl, kad išganytojas visą pasaulį galėjo valdyti pats vienas ir išsiginti tėvo, bet jis to nenorėjo — prie savo tėvo kojų padėjo iš velnio paveržtą pasaulį ir iškentėjo mirtį, kad išpirktų daugelį.
Čia taip pat matome, ką reiškia pasakojimas apie Kristaus gundymą. Jei nuo Kristaus laisvo pasirinkimo nebūtų priklausę — paklusti tėvui ar ne, tai velnias net nebūtų galėjęs jo gundyti, nes jis būtų turėjęs žinoti, kad tai vis tiek bus bergždžias darbas. Tad anksčiau pateiktas Šelingo aiškinimas, be abejo, yra teisingas.
Taigi jau girdėjome, kad Kristus yra tikrasis dievas, o dabar mūsų autoritetingasis vyras imasi aptarinėti jo antrąją, žmogiškąją prigimtį. Šelingas taip pat tvirtai tiki, kad Kristus iš tikrųjų buvo kuo tikriausias žmogus, о ne — kaip mano daugelis atskalūnų — tik reiškinys ar dievo dvasia, nusileidusi ant jau egzistuojančio žmogaus.
Prieš dievą užtardamas pasaulį, laiduodamas už jį, Kristus pasitraukė nuo dievo ir stojo prieš jį. Taigi kol pasaulis vėl nesusitaikė su dievu, tol Kristus buvo ne dievas, o kažkokia tarpiška būsena, kuri, nugalėjus pagonis, įgijo dievišką pavidalą, bet pati tikrai dieviška būsena nebuvo. Siekdamas tą būseną atgauti, Kristus turėjo perleisti savo tėvui iš velnio paveržtą pasaulį, atsisakyti dieviškojo pavidalo ir nuolankiai paklusti tėvui, kad galėtų prisiimti bausmę už pasaulio piktadarystes. Ir jis nusižemino tapdamas moters pagimdytu žmogumi ir būdamas klusnus iki mirties, galiausiai net mirdamas ant kryžiaus. Visi apsivalymai ir aukos negalėjo suminkštinti dievo širdies ir tebuvo didžios aukos prologas — ta auka ne tik pašalino blogį, bet ir numalšino dievo pyktį. Dievo gailestį sukelti galėjo tik didžiausias, visiškai savanoriškas, nuolankiausias klusnumas, ir tai padaryti galėjo tik sūnus, о ne žmogus, kurį paklusti vertė baimė ir sąžinės graužimas, rūstus dievo pyktis. Dabar Kristus galėjo prieš dievą užtarti ir žmones, nes dėl garbinimo, kurį šie jam reiškė to nežinodami, jis buvo tapęs jų viešpačiu, jų gynėju. Kad iš tikrųjų būtų nubaustas vietoj bausmės verto žmogaus, jis tapo žmogumi; pasiryžimas tapti žmogumi yra dievo apvaizdos stebuklas. Taigi tą, kuris iš pradžių buvo šalia dievo ir netgi pats buvo dievas, о po nusidėjimo turėjo „dieviškąjį pavidalą“, dabar Betliejuje pagimdė žmogumi Marija, ir jis buvo pradėtas būtent šventosios dvasios, be jokio vyro.
Kas būtų drįsęs tikėtis, kad 1842 metais filosofas, pats naujosios šventvagių mokyklos steigėjas, tiek daug džiaugsmo teikdamas atsivers ir taip džiugiai išpažins svarbiausią krikščionybės mokymą? Tai, kuo visada pirmiausia buvo abejojama, ką pusiau krikščionys nuo seno atmesdavo ir kas vis dėlto yra krikščionių tikėjimo kertinis akmuo — būtent teigimas, kad Marija pagimdė Kristų, jį pradėjusi be vyro, tai, kad Šelingas ir šį dalyką išsakė kaip savo įsitikinimą, — visa tai yra vienas labiausiai džiuginančių laiko ženklų, ir didžiausią malonę patyręs žmogus, kuris išdrįso tai padaryti, gali tikėtis kiekvieno tikinčiojo dėkingumo. Tačiau kas gi, regėdamas šiuos nuostabius, puikius apvaizdos reiškinius, neatpažįsta viešpaties rankos? Kas nemato, kad jis čia savo bažnyčiai rodo ženklą, jog jos neapleido ir dieną naktį ją prisimena?
Apie viešpaties mirtį Šelingas kalba tokiu pačiu tikrai krikščionišku ir pamokomu tonu. Vos sukūrus pasaulį, taip nutarė sargų taryba, ir viešpaties mirtis yra auka, kurios reikalavo dievo apvaizda. Dievas esąs teisus ir šėtono atžvilgiu ir taip paisė jo teisės, jog tikrą savo sūnų pasmerkė mirčiai, kad visi, juo įtikėję, nepražūtų, o pelnytų amžiną gyvenimą; tad velnias neturėtų nė mažiausios dingsties sakyti, kad jį neteisėtai nuvertusi didesnė dievo galia. Paties dievo didybė ir šlovė neleidžia atsirasti nė menkiausiam tokio pobūdžio priekaištui. Todėl Kristus turėjo tapti žmogumi, prisiimti dievo apleistos žmonijos piktadarystes ir iškentėti mirtį ant kryžiaus, kad viena mirtis išgelbėtų gyvenimą daugeliui. Todėl viešpats, būdamas maloningas ir gailestingas, turėjo pasiaukoti už mus, laiduoti tėvui už nusidėjėlius ir atpirkti mūsų kaltę, kad mes vėl galėtume prisiartinti prie malonės sosto. Ir nors kitiems žmonėms taip pat visiems be išimties lemta mirti, bet nė vienas nemirė taip, kaip viešpats, ir neiškentėjo tokios mirties išganymo vardan, kaip Jėzus Kristus. Taigi ir šis karščiausias tikėjimas, nuodėmių nuplovimas Kristaus krauju, vėl buvo stebuklingai išgelbetas iš senojo slibino nagų, — tas slibinas dabar klaidžioja pasaulietiškos išminties ir pražūtingos laiko dvasios pavidalu, — ir viešpats vėl patvirtino savo brangų pažadą, kad pragaro vartai nenugalės jo bažnyčios. Toliau Šelingas labai gražiai kalba apie Kristų: jo mirtis esanti toks didis stebuklas, kad net nedrįstume juo tikėti, jei taip tikrai apie jį nežinotume. Jo mirtį regėjo visos žmonijos atstovai; ten anuomet buvo žydų ir pagonių iš abiejų visos žmonių giminės pusių. Pagoniškasis pradas, įgijęs pavidalą, kuriuo Kristus, kovodamas su šėtonu, buvo atsiradęs tarp pagonių, turėjo mirti pagonių mirtimi — būti nukryžiuotas. Nukryžiavimu baigėsi ilgai trukusi įtampa, kurią Kristus jautė būdamas tarp pagonių, t. y. baigėsi nedieviška viešpaties būsena, ir mirtis jį vėl sujungė su dievu, kaip ir parašyta:
„Jis atimtas iš suspaudimo ir iš teismo; kas supras jo giminę? nes jis buvo išplėštas iš gyvųjų šalies. Aš užgavau jį dėl mano tautos kaltės“ (Iz 53,8).
O apie viešpaties prisikėlimą Šelingas sako, kad tas prisikėlimas įrodąs, jog Kristus žmogaus pavidalą įgijo ne dėl akių, bet iš tikrųjų ir visam laikui tapo žmogumi ir jog dievas vėl pasidarė maloningas žmogaus pavidalui bei žmogaus esybei ir būtent ne tik Kristų išpažįstančiai žmonijai, bet apskritai visai žmonijai, kurios atstovas tebuvo Kristus. Juk ne atskira nuodėmė taip nepatinkanti dievui, kad dėl to jis turėtų apleisti žmoniją, o blogiausia — tai visa nuodėminga, pikto kupina visos žmonių giminės būsena, ir dėl to dievas buvo nepatenkintas žmogumi dar anksčiau, negu šis nusidėjo; taigi būti žmogumi jau tarsi buvo nusidėjimas dievui. Todėl pasaulyje iki Kristaus mirties negalėjo būti jokios geros, dievui įtinkančios valios, nė vieno gero, dievo akyse teisingo poelgio ir todėl dabar tik tikintieji gali daryti gerus darbus bei turėti gerą valią. Tačiau viešpaties prisikėlimas vėl išteisino žmogiškąją būseną dievo akyse, ir šis pripažino, kad ji yra nenuodėminga. Taigi tik prisikėlimas apvainikavo išteisinimą. Taip Kristus įžengė į dangų ir dabar sėdi dievo tėvo dešinėje kaip tikras žmogus ir tikras dievas, užtariantis žmoniją prieš tėvą.
Toliau, prisikėlimas mums įrodo, kad mūsų pačių siela yra nemirtinga ir kad kūnas gali prisikelti. Tai Šelingas taip pat pripažįsta ir priduria: jei šiame gyvenime kūnas valdo dvasią, tai po jo turi būti antrasis gyvenimas, kuriame dvasia nugali kūną, ir galiausiai tarp abiejų pusių būtinai atsiranda pusiausvyra. Tai visai atitinka Šventojo rašto mokymą, nes paskutinė būsena po prisikėlimo ir paskutinio teismo, po kūno atsimainymo yra ne kas kita, kaip tai, ką Šelingas vadina dvasios ir kūno pusiausvyra. Šelingas taip pat spėlioja, kokia būsena būdinga neatgailavusiesiems ir pasmerktiesiems, kurie mirė netikėdami, surambėjusiomis širdimis ir slegiami nuodėmių. Jis mano, kad antroji, amžinoji mirtis būsianti amžinas merdėjimas, kuris niekada negalėsiąs baigtis tikrąja mirtimi. Galbūt nereikėtų dėl viso to sukti galvos, ir tegu pats viešpats savo nuožiūra baudžia ir kankina tuos, kurie jį niekina ir plūsta.
Na ir galiausiai garbusis Šelingas pateikia tokį puikų mūsų viešpaties ir išganytojo Jėzaus Kristaus prisikėlimo įrodymą: šis prisikėlimas esąs vidinės istorijos žaibas, nušviečiantis išorinę istoriją. Tiems, kurie tokius faktus neigia, dievo karalystės istorija tėra išoriški, atsitiktiniai įvykiai, neturintys jokio dieviško turinio, transcendento (to, ko protu neįmanoma suvokti), kuris ir tėra tikroji istorija. Be prisikėlimo istorija tėra išoriškas atminties dalykas, o ne teisingas, visa apimantis įvykių žinojimas.— Tai gražūs ir krikščioniški žodžiai, o išminčių pasauliečių plepalai apie dievą istorijoje ir gimininės sąmonės išsivystymą yra tikra nešvankybė ir piktžodžiavimas. Juk jeigu šie iSpuike jaunuomenės tvirkintojai savo dievu padaro visų Žmogaus nuodėmių ir nusikaltimų istoriją, tai kurgi dedasi dievas, kai tų nuodėmių nebūna? Tie pokštininkai nenori suprasti, kad visą pasaulio istoriją sudaro tarpusavyje susipynusios visokiausios. neteisybės, piktadarystės, žudynės, svetimavimas, ištvirkavimas, vagystės, piktžodžiavimas, nusižengimai, pykčio bei įniršio priepuoliai ir girtos orgijos, kurios neišvengiamai pačios nugarmėtų į pragarą kartu su visu pasauliu, jeigu visur nebūtų gelbstinčios dievo rankos, kuri gina nuo blogio ir su juo kovoja. Ir šis bjaurus ydų liūnas yra jų dangus, visas jų nemirtingumas, — jie patys tai viešai pareiškė. Štai kaip gražiai nutinka, kai iš istorijos pašalinami visi dievo darbai ir valia. Dievas keršija jiems, paslėpdamas nuo jų tikrąją savo esmę ir leisdamas jiems susikurti tokį dievą, kuris prastesnis net už nebylų stabą, padarytą iš medžio ir šiaudų, kuris tėra blyški šmėkla, vadinamoji pasaulio ir istorijos dvasia. Jau esame matę, kas išeina, kai laikomasi tokios pažiūros į istoriją,— svarbiausias jos iniciatorius yra visų gerų krikščionių nelemtuoju apšauktas Hėgelis. Taigi sugretinkime su ja tą istorijos vaizdą, kurį piešia toks dievo tarnas, kaip Šelingas.
Iš tų dvylikos, sako Šelingas, kurie visada buvo drauge su viešpačiu ir kuriuos šis paskyrė apaštalais, ypač trims — Petrui, Jokūbui ir Jonui — jis visada buvo palankesnis negu kitiems. Šie trys apaštalai yra visos krikščionių bažnyčios prototipai, jei anksti dėl Kristaus nužudyto Jokūbo sekėju laikysime maždaug tuo pat metu atsivertusį Paulių. Petras, Paulius ir Jonas yra trijų skirtingų laikotarpių krikščionių bažnyčios valdovai, kaip Senajame testamente Mozė, Elijas ir Jonas Krikštytojas irgi atstovavo trims laikotarpiams. Mozė buvo įstatymų leidėjas, jį pasitelkęs, viešpats padėjo pamatus; Elijas — ugningoji dvasia, prikėlusi gyvenimui ir veiklai tingią, tikėjimo atsižadėjusią tautą; Jonas Krikštytojas baigė darbus, parengė perėjimą nuo Senojo testamento prie Naujojo. Taip ir Naujojo testamento bažnyčioje Petras buvo Mozė, jis padėjo pamatus, jo dėka anų laikų judaizmas buvo atstovaujamas krikščionių bažnyčioje; Paulius — raginantis veikti, ugningasis Elijas, jis neleido tikintiesiems tapti abejingais bei apsnūsti ir atstovavo pagonybės, lavinimosi, mokslingumo bei pasaulietiškos išminties esmei, kiek ta išmintis paklūsta tikėjimui; Jonas vėlgi baigs tai, kas pradėta, rodys ateitį, nes viešpats patiki baigti darbus tiems, kuriuos jis myli. Taigi Jonas parašė Apreiškimą ir, dar gyvas būdamas, išpranašavo ateitį. Apaštalo Petro bažnyčia dabar yra katalikų bažnyčia, kurios apeiginės pamaldos, kaip ir mokymas apie gerus darbus, atitinka žydų įstatymą; ir negalima neigti, kad viešpaties žodžiai: „tu esi Petras — Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18) tinka ir jo įsteigtai bažnyčiai. Taip pat galima įrodyti, kad Romos bažnyčia, kaip ir Petras, tris kartus išsižadėjo viešpaties. Pirmą kartą — pati pradėjusi siekti pasaulietiškos valdžios, po to — sugebėjusi panaudoti pasaulietišką valdžią savo tikslams ir galiausiai — sutikusi tarnauti pasaulietiškai valdžiai, siekiančiai savo tikslų. Antroji, apaštalo Pauliaus bažnyčia dabar yra protestantų bažnyčia, kurioje vyrauja mokslingumas ir visokia dievobaiminga išmintis, vadinasi, iš pagonybės atėjusių krikščionių esmė, ir kurioje, skirtingai nuo katalikų bažnyčiai būdingo tvirto bei pastovaus prado, prasideda įkvepiantis, partijas kuriantis į daugelį sektų suskilusios evangelikų bažnyčios gyvenimas. Kas žino, gal šių pagoniškųjų krikščionių sumanymai ir troškimai galų gale yra naudingesni dievo karalystei negu žydiškųjų krikščionių!
Tačiau nė viena iš šitų dviejų nėra tikroji, paskutinė viešpaties bažnyčia. Šitokia veikiau bus tik toji, kuri nuo Petro, kaip pamato, per Paulių pakyla iki Jono ir taip parengia paskutiniuosius laikus. Kaip Jonas buvo meilės skelbėjas, taip ši paskutinė bažnyčia yra meilės bažnyčia; kai ji bus pastatyta, įvyks pabaigoje numatytas didysis tikėjimo išsižadėjimas, о po to — paskutinis teismas. Visiems apaštalams pristatyta daugybė bažnyčių, bet palyginti labai mažai — šventajam Jonui. Jei man reikėtų statyti bažnyčią, tai ją paskirčiau jam; bet kada nors bus pastatyta bažnyčia visiems trims apaštalams, ir šioji bus paskutinė, tikras krikščionių panteonas.
Štai tie žodžiai, kuriais pirmasis tikrai krikščionių filosofas baigė savo paskaitas, taigi mes tarsi ėjome su juo iki pat pabaigos. Šių eilučių autorius mano pakankamai parodęs, kokį rinktinį ginklą savo bažnyčiai nukalė viešpats, pasirinkęs šį garbingą vyrą. Šis vyras išvaikys dabartinio pasaulio pagonis, kurie čia dirba savo darbą, įgiję įvairiausius pavidalus: pasauliečių, „Jaunosios Vokietijos“ narių, filosofų ar kaip jie ten vadintųsi. Iš tikrųjų, užėjęs į salę, kurioje Šelingas skaitė paskaitas, ir girdėdamas, kaip šie žmonės pašiepia ir išjuokia išrinktąjį tarp išminčių pasauliečių, prisimindavai apaštalą Paulių, kai jis sakė pamokslus Atėnuose. Viskas yra taip, tarsi kartotųsi istorija, pasakojama „Apaštalų darbų“ 17,16 ir toliau, kur parašyta:
„Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais, ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis — svetimų demonų skelbėjas“. Mat, jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.“
Galbūt ir Šelingas čia, Berlyne, netvėrė apmaudu, matydamas tokį stabmeldišką miestą, nes kur labiau, jei ne šičia yra garbinami stabai ir žemiški dalykai, mamona ir šio pasaulio šlovė, savo numylėtas „Aš“, ir kur taip nustumtas į šalį tikrasis dievas? Kur pasaulietiško gyvenimo ištaigingumas, prabanga ir tuščias, pompastiškas puikavimasis, nepaprastos ydos bei dangstomos nuodėmės suklestėjo labiau negu šičia? Ar tik nenorėdami jums pameilikauti jūsiškiai mokslininkai, jūsiškiai paviršutiniški ir nekrikščioniški rašytojai taip dažnai lygindavo jūsų miestą su Atėnais? O, kokią karčią tiesą jie jums pasakė! Taip, žinoma, Atėnai, kuriuose klesti pagoniškas išdidus išsilavinimas ir civilizacija, jus taip apakino, kad jums neaiški paprasta evangelijos tiesa; Atėnai, kurie švyti blizgesiu, kuriuose klesti gerovė, yra įsigalėjusi apgaulė, žemiška puikybė ir patogi rutina, prie kurios pripratę žmonės tįso ir žiovauja minkštuose pataluose ir mano, kad kalbos apie kryžių yra per daug nuobodžios, o atgailavimas — per daug varginantis; Atėnai, apimti gašlaus laukinio svaigulio bei jausmingo apgirtimo,— ir čia stiprus sąžinės balsas perrėkiamas ir apkurtinamas, vidinis nerimas ir kančia uždengiami žėrinčia skraiste! Taip, žinoma, Atėnai, pilni pasipūtusių išminčių pasauliečių, kurie suka galvas dėl būties ir nebūties bei kitų beprasmiškų dalykų ir jau seniausiai yra susidoroję su dievu ir pasauliu, tačiau kaip beprotybę ir praėjusių laikų keistenybę išjuokia kalbas apię nusižeminimą bei dvasios skurdą; Atėnai, pilni kruopščių mokslininkų, atmintinai žinančių visas infuzorijų rūšis ir atmintinai mokančių visus romėnų teisės skyrius ir dėl to pamirštančių amžinąjį išganymą, kuris suteikia sielos palaimą! Galimas daiktas, kad koks nors Šelingas čia irgi netvėrė apmaudu, kaip kadaise Paulius, įžengęs į panašų miestą. Jam atvykus, išminčiai pasauliečiai, kaip kitados senovės Atėnų epikūrininkai ir stoikai, kalbėjo: ką nori pasakyti šis dykaduonis? Jie apjuodino Šelingą pirmiau, negu šis spėjo prasižioti, jie apšmeižė jį dar neįžengusį į miestą. Tačiau mes matome, ką toliau mums skelbia Šventasis raštas:
„Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Berods, tu kalbi negirdėtus dalykus mūsų ausims. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. Mat, visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami“ (Apd 17,19—21).
Argi tai ne tikri berlynieciai? Argi ir jie negyvena vien tuo, kad stengiasi išgirsti ir pamatyti ką nors nauja? Progai pasitaikius, užsukite į jūsiškes kavines ir cukraines ir išvysite, kaip naujieji atėniečiai įninka skaityti laikraščius, o Biblija apdulkėjusi guli namuose, ir jos neatverčia joks žmogus. Įsiklausykite, kaip jie susitikę sveikinasi, ir jūs neišgirsite nieko kito, kaip: kas naujo? nieko naujo? Vis reikia ko nors naujo, ko nors dar nebūto, priešingu atveju jie — nepaisant viso savo išsilavinimo, prabangos ir malonumų — numirs iš nuobodulio. Ką jie laiko meiliu, įdomiu, vertu dėmesio? Tą, kurį labiausiai apšvietė šventoji dvasia? Ne, tą, kuris visada geba papasakoti daugiausia naujienų. Kas jiems labiausiai rūpi? Ar kad koks nusidėjėlis atsivertė, kuo džiaugiasi net viešpaties angelai? Ne, jiems terūpi, kokios skandalingos istorijos nutiko per naktį, ką iš Berlyno praneša „Leipziger Allgemeine Zeitung"! Bet blogiausia — tulžinga politikų ir plepių padermė; jie labiausiai godūs naujienų. Šitie veidmainiai, užuot palikę karaliui spręsti tai, kas jam dera, akiplėšiškiausiai kišasi į valdžios reikalus ir nė trupučio nesirūpina savo nemirtingos sielos išganymu; valdžios akyje jie linkę pastebėti krislą, o savo netikinčioje, Kristaus meilei akloje akyje nenori matyti rąsto. Šitie yra visiškai tokie pat, kaip kadaise atėniečiai, kurie irgi ištisą dieną šlaistydavosi po turgų ir šniukštinėdavo naujienų, o sena tiesa būdavo visai užmirštama. Ką kita jie norėjo išgirsti iš Šelingo, jei ne ką nors nauja, ir kaip jie niekinamai raukė nosis, kai šis jiems pateikė tik seną evangeliją! Kaip mažai tarp jų buvo tokių, kurie be perstojo nesižvalgė naujienų, o geidė išgirsti iš Šelingo tik seną tiesą, išganantį Jėzaus Kristaus žodį!
Ir čia Šelingui nutiko tas pat, kas tenai Pauliui. Nutaisę kritiškas minas, jie išklausė jo pamokslą, kartą kitą santūriai šyptelėjo, pakraipė galvas, reikšmingai susižvalgė ir po to užjausdami nužvelgė Šelingą. „Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis“ (Apd 17,32). Tik nedaugelis pasekė juo, nes ir šiandien yra taip, kaip buvo Atėnuose: labiausiai juos piktina prisikėlimas iš numirusių. Dauguma jų gana garbingi ir nė žinoti nenori apie jokį nemirtingumą; jų mažuma pripažįsta labai neaiškų, neapibrėžtą, miglotą sielos nemirtingumą, bet kūną yra linkę marinti amžinai, ir visi vienodai šaiposi iš tikro, neabejotino ir akivaizdaus kūno prisikėlimo, manydami, jog tai neįmanoma, tarsi Šventajame rašte nebūtų parašyta: dievui nėra nieko neįmanomo.
Tačiau grįžtant prie tikinčiajam skaitytojui pateiktos Kristaus bažnyčios istorijos, kurios prototipai yra trys apaštalai — Petras, Paulius ir Jonas,— reikia dar pridurti kitą dalyką. Iš to išeina, kad mes, norėdami katalikų bažnyčią paniekinti ir pažeminti prieš mūsiškąją,— kaip kai kurie dar ir dabar daro,— elgiamės ypač neteisingai ir labai nusikalstame paties dievo patvarkymams. Juk ji, kaip ir protestantų bažnyčia, taip pat atsirado dievo sprendimu, ir mes galime iš jos šio to pasimokyti. Katalikų bažnyčioje dar išlikusi senoji apaštališkoji bažnyčios drausmė, kuri mūsų bažnyčioje jau visai išnykusi. Iš Šventojo rašto žinome, kad apaštalai ir bendruomenės išvydavo iš šventosios dvasios bendrijų netikinčiuosius, netikrus mokytojus ir nusidėjėlius, piktinusius bendruomenę. Argi nesako Paulius (1 Kor 5,3—5):
„Bent aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau, lyg būdamas tarp jūsų, tą nusikaltimą padariusį. Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai.“
Ir argi nekalbėjo Kristus Petrui:
„Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,19).
Ar nekalbėjo jis prisikėlęs visiems savo mokiniams:
„Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, о kam sulaikysite,— sulaikytos“ (Jn 20,23).
Tokios Šventojo rašto vietos rodo, kad apaštališkoje bažnyčioje buvo griežta bažnyčios drausmė, kurios dar laikomasi katalikų bažnyčioje. Ir jei apaštališkoji bažnyčia yra mums pavyzdys, o Šventasis raštas — mūsų vadovas, tai ir mes turime trokšti vėl atgaivinti senąjį patvarkymą. O matydami, su kokiu įniršiu piktas priešas dabar persekioja ir puola viešpaties bažnyčią, mes, žinoma, turėtume pasisaugoti —ne tik viduje apsišarvuoti tikėjimu ir viltimi, bet ir išoriškai stiprinti dvasios bendrumą ir išvyti netikrus pranašus. Negalima leisti vilkui įsisukti į kaimenę, jeigu paskui jis nebus išvytas. Toliau, nereikėtų taip pat visiškai atmesti katalikų kunigų viengungystės. Mato evangelijoje (19,10—12) parašyta:
„Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti". Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir, yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“
Paskui Pirmajame laiške korintiečiams 7 nuo pradžios iki pabaigos kalbama apie viengungystės privalumus, palyginti su santuokiniu gyvenimu, ir aš pateiksiu iš ten tik keletą vietų:
1, 2 eilutė: „Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą.“
8 eilutė: „Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie, kaip aš.“
27 eilutė: „Likai be žmonos? Neieškok žmonos.“
32, 33 eilutė: „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai.“
38 eilutė ir toliau: „Taigi, kas veda savo mergaitę, gerai daro, о kas neveda savo mergaitės, geriau daro. Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje. Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.“
Juk šie pasakymai yra pakankamai aiškūs, ir sunku suvokti, kaip, esant tokiems nurodymams, viengungystė tarp protestantų galėjo įgyti tokį prastą vardą. Taigi matome, kad katalikų bažnyčia kai kuriais atžvilgiais yra artimesnė Šventajam raštui už mus, ir mes neturime jokio pagrindo ją niekinti. Priešingai, mūsų broliai iš katalikų bažnyčios, būdami tokie tikintys ir dievobaimingi, mums yra artimesni negu atsimetę ir nekrikščioniški protestantai, ir jau metas pradėti steigti Jono bažnyčią, susivienijus su katalikais prieš visai krikščionybei grasinančius bendrus priešus. Jau ne laikas ginčytis dėl atskirų tikybų skirtingumų,— mes turime tai palikti viešpatieš nuožiūrai. Po to, kai mums, žmonėms, nepavyko to išsiaiškinti per tris šimtus metų, mes turime budėti ir melstis ir visą laiką būti pasirengę,
„apsijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite taipogi išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6,14—17). Nes laikai blogi, ir „priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5,8).
Ir jeigu autoriui leista nuolankiai pareikšti savo nuomonę ten, kur galėtų kalbėti tiek daug dievobaimingų ir apsišvietusių vyrų, tai jis mano, kad Jono bažnyčia, o su ja ir paskutiniosios dienos — jau čia pat. Ar galėjo kas, laukdamas dievo, sekti pastarųjų metų įvykius ir nepastebėti, kad artėja dideli dalykai ir kad dievo ranka lemia tai, kas atsitinka karaliams ir šalims! Po siaubingos Prancūzijos revoliucijos visiškai nauja nelabojo dvasia apsėdo didelę žmonijos dalį, ir bedievybė taip begėdiškai ir išdidžiai kelia savo įžūlią galvą, kad pradedi manyti, jog dabar išsipildys Šventojo rašto pranašavimai. Tačiau pažiūrėkime, kas tame rašte sakoma apie pastarųjų laikų bedievybę. Viešpats Jėzus sako (Mt 24, 11—14):
„Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi labai įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas." Ir 24 eilutė: „...atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, bandydami suklaidinti, kiek tai įmanoma, net išrinktuosius.“ Ir Paulius sako, 2 Tes 2,3 ir toliau: „apsireikš nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris sukyla prieš visa, kas dieviška ir šventa; ...dėl velnio įtakos lydės įvairūs galingi darbai, netikri stebuklingi ženklai ir visokios nedoros apgaulės tiems, kurie eina į pražūtį ųž tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išganymui. Todėl Dievas jiems siunčia galingą suvedžiotoją, ir jie tiki melu; taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę“. Ir 1 Tim 4,1: „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams.“
Argi tai nereiškia, kad viešpats ir Paulius savo akimis matė mūsų laikus tarsi gyvus? Visur vis labiau išsižadama dievo karalystės, bedieviškumas ir piktžodžiavimas kasdien vis labiau įžūlėja, kaip sako Petras (2 Pt 3,3):
„Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais."
Visi dievo priešai dabar renkasi draugėn ir visomis išgalėmis puola tikinčiuosius; abejingieji, kurie atsiduoda šio pasaulio malonumams ir kuriems kalbos apie kryžių buvo per daug nuobodžios, dabar, sąžinės graužiami, vienijasi su išminčiais pasauliečiais ateistais ir nori jų mokymu nuslopinti sąžinės priekaištus; antra vertus, šie viešai neigia viską, ko negalima išvysti akimis, — dievą ir visokį pomirtinį gyvenimą, o tada, savaime suprantama, šis pasaulis su jo kūniškais smagumais, apsirijimu, girtuokliavimu ir paleistuvyste jiems yra svarbiausias. Tai blogiausi pagonys, kurie užsispyrė ir atkakliai neigia evangeliją, ir apie juos viešpats sako, kad „Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiems“ (Mt 10,15). Tai jau nebe abejingumas ir šaltumas dievui, ne, tai — atviras, aiškus priešiškumas, ir vietoj visų sektų bei partijų dabar tėra dvi: krikščionys ir antikristai. Tačiau tie, kurie turi akis, težiūri ir teneapanka, nes dabar ne metas snausti ir atsikalbinėti; kai laiko ženklai yra tokie aiškūs, reikia į juos atidžiai įsižiūrėti ir gilintis į pranašavimų žodžius, kurie mums ne šiaip sau pasakyti. Mes matome tarp mūsų netikrus pranašus,
„ir duoti jiems snukiai didžiuotis ir piktžodžiauti... ir jie, atvėrę nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino jo veidą, jojo buveinę ir dangaus gyventojus. Jiems buvo leista kovoti su šventaisiais ir“ (bent taip atrodo) „juos nugalėti“ (Apr 13,5—7).
Jie prarado visokią gėdą, drovumą ir pagarbumą, ir šlykštūs kažkokio Voltero pasišaipymai, palyginti su šių suvedžiotojų bjauriu rimtumu ir apgalvotu piktžodžiavimu, tėra vaikų žaidimas. Jie šlaistosi po Vokietiją ir slapčia taikosi visur įlįsti, jie skelbia savo šėtonišką mokymą turgavietėse ir iš miesto į miestą nešioja nelabojo vėliavą, viliodami paskui save vargšę jaunuomenę, kad įstumtų ją į giliausią pragaro ir mirties bedugnę. Gundymas pasiekė neregėtą mastą, ir negalimas daiktas, kad viešpats tai pakęstų, jei nebūtų ką nepaprasta sumanęs. Tad ar ne mums taikoma:
Apsimetėliai, „jūs mokate aiškinti dangaus veidą, о laiko ženklų — ne?“ (Mt 16,3).
Ne, mes turime atverti akis ir apsižvalgyti, laikas rūstus, ir reikia budėti ir melstis, kad nepasiduotume pagundai ir kad viešpats, kuris ateis kaip vagis naktį, nerastų mūsų miegančių. Mūsų laukia didelis nusiminimas ir pagundos, bet viešpats mūsų neapleis, nes Apr 3,5 jis pasakė:
„Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo aš neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje.“ Ir 11 eilutė: „Ateisiu netrukus. Saugok, ką turi, kad niekas nebeatimtų tavo vainiko.“
Amen.
Parašyta 1842 m. pradžioje