Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
Po to, kas pasakyta II skyriuje, yra suprantamas komunistų nusistatymas jau susiformavusių darbininkų partijų atžvilgiu, t. y. jų nusistatymas čartistų Anglijoje ir agrarinės reformos šalininkų Šiaurės Amerikoje atžvilgiu.
Komunistai kovoja dėl artimiausiųjų darbininkų klasės tikslų ir interesų, bet tuo pat metu, gindami šios dienos judėjimą, jie gina ir judėjimo ateitį. Prancūzijoje komunistai, kovodami prieš konservatyviąją ir radikaliąją buržuaziją, prisideda prie socialistinės-demokratinės partijos(1), tačiau neišsižadėdami teisės kritiškai vertinti iš revoliucinės tradicijos kylančias frazes ir iliuzijas.
Šveicarijoje jie remia radikalus, tačiau neužmiršdami, kad ši partija susideda iš prieštaringų elementų, dalinai iš demokratinių socialistų prancūziškąja prasme, dalinai iš radikaliųjų buržua.
Lenkų tarpe komunistai remia tą partiją, kuri nacionalinio išsivadavimo sąlyga laiko agrarinę revoliuciją, tą pačią partiją, kuri sukėlė 1846 metų Krokuvos sukilimą.
Vokietijoje, kiek buržuazija yra revoliucinė, komunistų partija kovoja drauge su ja prieš absoliutinę monarchiją, prieš feodalinę žemės nuosavybę ir prieš reakcinę miesčioniją.
Tačiau ji nė vieną akimirką nenustoja skleidusi darbininkų tarpe kiek galint aiškesnį supratimą, jog priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato yra nesutaikinamas, kad Vokietijos darbininkai tas visuomenines ir politines sąlygas, kurias buržuazijos viešpatavimas turi sudaryti, tuoj galėtų panaudoti kaip ginklą prieš buržuaziją, kad, nuvertus Vokietijoje reakcines klases, tuojau pat prasidėtų kova prieš pačią buržuaziją.
Į Vokietiją komunistai kreipia pagrindinį savo dėmesį, nes ji yra buržuazinės revoliucijos išvakarėse, nes ji šį perversmą įvykdys pažangesnėmis Europos civilizacijos sąlygomis aplamai ir turėdama žymiai labiau išsivysčiusį proletariatą, negu Anglija XVII ir Prancūzija XVIII amžiuje. Vadinasi, buržuazinė Vokietijos revoliucija gali būti tik tiesioginis proletarinės revoliucijos prologas.
Vienu žodžiu, komunistai visur remia kiekvieną revoliucinį judėjimą, nukreiptą prieš esamą visuomeninę ir politinę santvarką.
Visuose šiuose judėjimuose jie į pirmą vietą iškelia nuosavybės klausimą, kaip pagrindinį judėjimo klausimą, nepriklausomai nuo to, ar jis yra įgavęs daugiau ar mažiau išsivysčiusį pavidalą.
Pagaliau komunistai visur siekia visų šalių demokratinių partijų susivienijimo ir sutarimo.
Komunistai laiko paniekos vertu dalyku slėpti savo pažiūras ir ketinimus. Jie atvirai pareiškia, kad jų tikslai gali būti pasiekti tik jėga nuverčiant visą esamąją visuomenės santvarką. Tegul viešpataujančios klasės dreba prieš Komunistinę Revoliuciją. Proletarai neturi ko joje prarasti, išskyrus savo grandines. O laimės jie visą pasaulį.
VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
(1)Tai partijai tuomet parlamente atstovavo Ledriu-Rolenas, literatūroje — Lui Blanas, kasdieninėje spaudoje — laikraštis „Réforme“. Savo sugalvotu pavadinimu — socialistinė-demokratinė — jie vadino tą demokratų arba respublikonų partijos dalį, kuri buvo daugiau ar mažiau nudažyta socialistine spalva. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
Partijai, kuri tuomet vadinosi socialistine-demokratine, Prancūzijos politiniame gyvenime atstovavo Ledriu-Rolenas, literatūroje — Lui Blanas; tuo būdu ji, kaip dangus nuo žemės, skyrėsi nuo dabartinės Vokietijos socialdemokratijos. (Engelso pastaba vokiškajame 1890 metų leidime.)