Parašyta: F. Engelso 1884 m. vasario mėnesį—kovo pradžioje. Išspausdinta laikraštyje „Sozialdemokrat“ 1884 m. kovo 13 d. Spausdinama pagal laikraščio tekstą. Versta iš vokiečių kalbos.
Išleista lietuvių kalba: 1950 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950), 2:295-303.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Kai kilo vasario revoliucija, vokiečių komunistų partija, kaip mes ją vadindavome, susidėjo iš negausaus branduolio, iš Komunistų sąjungos, suorganizuotos į slaptą propagandos draugiją. Sąjunga buvo slapta tik todėl, kad tuo metu Vokietijoje nebuvo sąjungų ir susirinkimų laisvės. Šalia darbininkų draugijų užsienyje, iš kurių tarpo Sąjunga verbavo savo narius, ji turėjo apie trisdešimt bendruomenių, arba sekcijų, pačioje Vokietijoje, ir, be to, daugelyje vietų buvo atskirų narių. Bet šis nežymus kovos būrys Markso asmenyje turėjo pirmaklasį vadą, vadą, kurio visi noromis klausė, ir jo dėka turėjo principinę ir taktinę programą, kuri ir iki šiol išlaikė visą savo reikšmę, — „Komunistų Manifestą“.
Čia mus domina pirmiausia taktinė programos dalis. Bendrieji jos teiginiai buvo šie:
„Komunistai nėra ypatinga partija, kuri stovi prieš kitas darbininkų partijas.
Jie neturi jokių interesų, kurie skirtųsi nuo viso proletariato interesų.
Jie neiškelia jokių ypatingų principų, kuriems jie norėtų pritaikyti proletarinį judėjimą.
Komunistai skiriasi nuo kitų proletarinių partijų tik tuo, kad jie, iš vienos pusės, įvairių nacijų proletarų kovoje išskiria ir gina bendruosius, nepriklausomus nuo tautybės, viso proletariato interesus; iš kitos pusės, tuo, kad įvairiose išsivystymo pakopose, per kurias pereina proletariato kova prieš buržuaziją, jie visuomet atstovauja viso judėjimo interesams.
Vadinasi, komunistai praktikoje yra ryžtingiausia, visados skatinanti žengti į priekį visų šalių darbininkų partijų dalis, o teoriniu atžvilgiu jie už likusiąją proletariato masę pranašesni tuo, kad supranta proletarinio judėjimo sąlygas, eigą ir bendruosius rezultatus“[1].
O konkrečiai dėl vokiečių partijos buvo pasakyta:
„Vokietijoje, kiek buržuazija yra revoliucinė, komunistų partija kovoja drauge su ja prieš absoliutinę monarchiją, prieš feodalinę žemės nuosavybę ir prieš reakcinę miesčioniją.
Tačiau ji nė vieną akimirką nenustoja skleidusi darbininkų tarpe kiek galima aiškesnį buržuazijos ir proletariato priešybės nesutaikomumo įsisąmoninimą tam, kad Vokietijos darbininkai tas visuomenines ir politines sąlygas, kurias buržuazijos viešpatavimas turi atnešti, tuoj galėtų panaudoti kaip ginklą prieš buržuaziją, kad tuoj po reakcinių klasių Vokietijoje nuvertimo prasidėtų kova prieš pačią buržuaziją.
Į Vokietiją komunistai kreipia pagrindinį savo dėmesį, nes ji yra buržuazinės revoliucijos išvakarėse“ ir t. t. („Manifestas“, IV sk.)[2].
Dar niekuomet nė viena taktinė programa taip nepasitvirtino tokiu mastu, kaip ši. Iškelta revoliucijos išvakarėse, ji išlaikė šios revoliucijos išmėginimą; ir nuo to laiko kiekvieną kartą, kuomet kuri nors darbininkų partija nukrypdavo nuo jos savo veikloje, ji atkentėdavo dėl kiekvieno nukrypimo. Ir šiandien, praslinkus beveik keturiasdešimt metų, ji yra vadovaujanti gija visoms ryžtingoms ir sąmoningoms Europos darbininkų partijoms — nuo Madrido iki Peterburgo.
Vasario įvykiai Paryžiuje pagreitino artėjančią Vokietijos revoliuciją ir tuo pačiu pakeitė jos pobūdį. Užuot nugalėjusi savo pačios jėgomis, Vokietijos buržuazija nugalėjo, Prancūzijos darbininkų revoliucijos velkama. Nesuspėjusi dar galutinai susidoroti su savo senaisiais priešais — absoliutine monarchija, feodaline žemės nuosavybe, biurokratija, bailia miesčionija, — ji jau turėjo pasukti frontą prieš naują priešą — proletariatą. Bet čia tuoj pasireiškė labai atsilikusių, palyginus su Prancūzija ir Anglija, ekonominių santykių ir dėl to tokių pat atsilikusių Vokietijos klasinių tarpusavio santykių įtaka.
Vokietijos buržuazija, kuri buvo ką tik pradėjusi kurti savo stambiąją pramonę, neturėjo nei jėgos, nei drąsos, reikalingų besąlyginiam viešpatavimui valstybėje išsikovoti, ji neturėjo pagaliau nė būtino reikalo tai išsikovoti; proletariatas, tokiu pat mastu neišsivystęs, išaugęs visiškoje dvasios vergijoje, nesusiorganizavęs ir dar net nesugebąs savarankiškai organizuotis, tiktai neaiškiai jautė, kad jo interesai yra griežtai priešingi buržuazijos interesams. Todėl, nors iš esmės jis buvo grėsmingas buržuazijos priešas, jis vis dėlto pasiliko jos politiniu priedėliu. Išgąsdinta ne to, kuo Vokietijos proletariatas buvo, bet to, kuo jis grasino tapti ir kuo jau buvo Prancūzijos proletariatas, buržuazija tematė tik vieną išsigelbėjimą — daryti bet kokį, net bailiausią kompromisą su monarchija ir bajorija; o proletariatas, nesuprasdamas dar savo paties istorinio vaidmens, iš pradžių buvo priverstas didžiąja savo mase vaidinti labiausiai priešakinio, kraštutinio kairiojo buržuazijos sparno vaidmenį. Vokietijos darbininkai visų pirma turėjo išsikovoti tas teises, kurios buvo jiems reikalingos savarankiškai susiorganizuoti į klasinę partiją: spaudos, sąjungų ir susirinkimų laisvę, — teises, kurias pati buržuazija turėjo iškovoti savo pačios viešpatavimo interesais, bet kurias ji iš baimės prieš darbininkus dabar ėmė ginčyti darbininkams. Du-trys šimtai pavienių Sąjungos narių išnyko didžiulėje, staiga išjudintoje masėje. Todėl Vokietijos proletariatas pirmą kartą pasirodė politinėje scenoje iš pradžių kaip kraštutinė demokratinė partija.
Tai nulėmė mūsų vėliavą, kai mes ėmėme steigti Vokietijoje didelį laikraštį. Šia vėliava tegalėjo būti tiktai demokratijos vėliava, bet demokratijos, kuri visur, kiekvienu atskiru atveju, kėlė savo specifinį proletarinį pobūdį, kurio ji dar negalėjo kartą visiems laikams įrašyti savo vėliavoje. Jeigu mes nebūtume su tuo sutikę, jeigu mes nebūtume panorėję prisidėti prie judėjimo jo jau esančiame, pačiame priešakiniame, faktiškai proletariniame sparne ir stumti jo toliau priekin, tai mums nebūtų likę nieko kito, kaip skelbti komunizmą kuriame nors užkampio laikraštėlyje ir vietoj didelės veikimo partijos įkurti mažutę sektą. Bet pamokslininkų tyruose vaidmeniui mes jau nebetikome: ne tam mes taip gerai buvome išstudijavę utopistus ir ne tam buvome susidarę savo programą.
Kai mes atvykome į Kelną, ten jau demokratai, o iš dalies ir komunistai rengėsi steigti didelį laikraštį. Jį norėta padaryti siaurai vietinį, kelniškį, o mus išsiųsti į Berlyną. Bet mes per 24 valandas užkariavome pozicijas, svarbiausia Markso dėka; laikraštis tapo mūsų; užtat mes sutikome į redakcijos sudėtį priimti Heinrichą Biurgersą. Pastarasis parašė (2 numeryje) vieną straipsnį, ir daugiau jo straipsnių jau nebepasirodė.
Mums kaip tik reikėjo Kelno, o ne Berlyno. Pirma, Kelnas buvo Reino provincijos centras, provincijos, kuri išgyveno Prancūzijos revoliuciją, per Napoleono kodeksą įsisavino šiuolaikinį teisės supratimą, išvystė pas save žymiausią stambią pramonę ir aplamai visais atžvilgiais buvo pažangiausia Vokietijos dalis. Mes iš savo pačių stebėjimų perdaug gerai pažinome tuometinį Berlyną su jo tik begimstančia buržuazija, su jo įžūlia žodžiais, bet iš tikrųjų bailia ir vergiška miesčionija, su jo dar visiškai neišsivysčiusiais darbininkais, su jo nesuskaitomais biurokratais, karaliaus dvariškiais ir bajorpalaikiais, su visomis jo ypatybėmis, kurias turi miestas, teesąs tiktai „rezidencija“. Bet lemiamą reikšmę turėjo tas faktas, kad Berlyne veikė pasigailėtina Prūsijos teisė ir politines bylas svarstė teisėjai profesionalai; o Reine veikė Napoleono Kodeksas, kuris nepažino spaudos bylų, nes jis numatė cenzūrą, ir jeigu buvo padarytas ne politinis nusikaltimas, bet tiktai teisės pažeidimas, tai teisė prisiekusiųjų teismas. Berlyne po revoliucijos jaunasis Šlefelis už niekus buvo nuteistas metus kalėti, o Reine mes turėjome nevaržomą spaudos laisvę ir išnaudojome ją, kiek tik buvo galima.
Mes ėmėme leisti laikraštį 1848 m. birželio 1 d., turėdami labai nedidelį akcinį kapitalą, iš kurio buvo įmokėta tiktai nedidelė dalis; o ir patys akcininkai buvo daugiau negu nepatikimi. Jau po pat pirmojo numerio pusė iš jų mus paliko, o mėnesio gale jau nebuvo nė vieno.
Redakcijos konstitucija buvo stačiai Markso diktatūra. Didelis dienraštis, kuris turi išeiti tam tikrą valandą, prie jokios kitos konstitucijos negali nuosekliai skelbti savo pažiūrų. Čia, be to, Markso diktatūra buvo mums kažkas savaime suprantamo, neginčijamo, ir mes visi ją noromis pripažinome. Svarbiausia jo įžvalgumo ir tvirtos pozicijos dėka laikraštis tapo žinomiausiu revoliucijos metų Vokietijos laikraščiu.
Politinę „Naujojo Reino Laikraščio“ programą sudarė du pagrindiniai punktai: vieninga, neskaidoma, demokratinė Vokietijos respublika ir karas su Rusija, kuris turėjo atstatyti Lenkiją.
Smulkiaburžuazinė demokratija tuomet buvo dalijama į dvi frakcijas: į šiaurės Vokietijos, kuriai buvo pageidautinas demokratinis Prūsijos imperatorius, ir į pietų Vokietijos, tuomet beveik specifiškai Badeno, kuri norėjo Vokietiją paversti federacine respublika Šveicarijos pavyzdžiu. Mums reikėjo kovoti su abiem frakcijomis. Proletariato interesams vienodai buvo priešingas tiek Vokietijos suprūsinimas, tiek ir jos susiskaldymo į daugybę smulkių valstybių įamžinimas. Proletariato interesai įsakmiai reikalavo galutinai sujungti Vokietiją į vieningą naciją, tik tat galėjo nuvalyti nuo visokių iš praeities paveldėtų kliūčių tą kovos lauką, kuriame proletariatas ir buržuazija turėjo susiremti. Bet proletariato interesams tuo pat metu griežtai buvo priešingas susijungimas Prūsijai vadovaujant: Prūsijos valstybė su visa savo tvarka, savo tradicijomis ir savo dinastija buvo kaip tik vienintelis rimtas revoliucijos vidaus priešas Vokietijoje, ir revoliucija turėjo ją sutriuškinti; be to, Prūsija galėjo suvienyti Vokietiją tiktai ją sudraskiusi, tiktai išskyrusi iš jos vokiškąją Austriją. Prūsijos valstybės iširimas, Austrijos valstybės griuvimas, tikrasis Vokietijos susivienijimas respublikos pavidalu, — tiktai tokia galėjo būti mūsų artimiausia revoliucinė programa. Ją įgyvendinti galima buvo karu su Rusija — ir tik tuo keliu. Prie šio punkto aš dar grįšiu.
Bendrai paėmus, laikraščio tonas toli gražu nebuvo iškilmingas, rimtas arba entuziastiškas. Mes turėjome vienus tiktai paniekos vertus priešininkus, ir mes su visais jais, be išimties, elgėmės su didžiausia panieka. Konspiruojanti monarchija, kamarilė, bajorija, „Kreuzzeitung“, — žodžiu, visa susivienijusi „reakcija“, kuri kėlė tokį moralinį filisterio pasipiktinimą, — iš mūsų pusės sulaukdavo tiktai pašiepimų ir pasityčiojimų. Bet ne geriau mes elgėmės ir su naujais, revoliucijos sukurtais dievaičiais: kovo ministrais, Frankfurto ir Berlyno susirinkimais ir su jų dešiniaisiais ir jų kairiaisiais. Jau pirmasis laikraščio numeris prasidėjo straipsniu, kuris tyčiojosi iš Frankfurto parlamento niekingumo, iš jo ilgiausių kalbų bergždumo, iš jo bailių rezoliucijų nereikalingumo. Jis atsiėjo mums pusę mūsų akcininkų. Frankfurto parlamentas nebuvo net diskusijų klubas; jame beveik nediskutuodavo, bet dažniausiai sakydavo iš anksto paruoštus akademinius traktatus ir priimdavo rezoliucijas, kurios turėjo sužavėti Vokietijos filisterį, bet kuriomis niekas nesidomėjo.
Berlyno susirinkimas turėjo jau daugiau reikšmės: jis stovėjo priešais realią jėgą, jis debatuodavo ir priimdavo sprendimus ne tuščioje vietoje, ne Frankfurto susirinkimo padangių aukštybėse. Į jį todėl ir buvo kreipiama daugiau dėmesio. Bet ir su tenykščiais kairiųjų dievaičiais — Šulce-Deliču, Berendsu, Elsneriu, Šteinu ir t. t. — mes elgėmės taip pat griežtai, kaip su frankfurtiečiais; mes be pasigailėjimo demaskuodavome jų neryžtingumą, bailumą ir smulkmenišką apdairumą, parodydami jiems, kaip jie savo kompromisais žingsnis po žingsnio vis labiau išduoda revoliuciją. Tai, suprantama, sukeldavo siaubą demokratiniams smulkiesiems buržua, kurie ką tik buvo susifabrikavę šiuos dievaičius sau patiems vartoti. Bet mums šis siaubas parodydavo, kad mes pataikėme tiesiog į tikslą.
Lygiai taip pat mes pasisakydavome ir prieš smulkiosios buržuazijos stropiai platinamą iliuziją, kad revoliucija pasibaigusi kovo dienomis ir dabar telieką tiktai skinti jos vaisius. Mums vasaris ir kovas galėjo turėti tikrosios revoliucijos reikšmę tik tuo atveju, jeigu jie būtų buvę ne užbaiga, bet, priešingai, pradedamasis taškas ilgai trunkančio revoliucinio judėjimo, kurio metu, kaip didžiojo Prancūzijos perversmo laikais, liaudis būtų vysčiusis savo pačios kovos eigoje, partijos vis griežčiau būtų išsiskyrusios, kol pagaliau būtų visiškai sutapusios su stambiosiomis klasėmis: buržuazija, smulkiąja buržuazija, proletariatu, — o proletariatas eilėje kovų būtų išsikovojęs vieną poziciją po kitos. Todėl mes taip pat pasisakydavome prieš demokratinę smulkiąją buržuaziją visur, kur ji norėjo užtušuoti savo klasinį priešingumą proletariatui pamėgtąja fraze: „Juk visi mes norime vieno ir to paties, visi nesutarimai — tiesiog nesusipratimų rezultatas“. Bet kuo mažiau mes leidome smulkiajai buržuazijai klaidingai įsivaizduoti mūsų proletarinę demokratiją, tuo ramesnė ir sukalbamesnė ji darėsi mūsų atžvilgiu. Kuo griežčiau ir ryžtingiau pasisakoma prieš ją, tuo nuolaidesnė ji tampa, tuo daugiau nuolaidų ji daro darbininkų partijai. Tuo mes įsitikinome.
Pagaliau mes atskleidėme parlamentinį įvairių vadinamųjų nacionalinių susirinkimų kretinizmą (kaip tai vadino Marksas). Šie ponai paleido iš rankų visas valdžios priemones, atidavę jas — iš dalies laisva valia — atgal vyriausybėms. Greta naujai sutvirtėjusių reakcinių vyriausybių, Berlyne ir Frankfurte egzistavo bejėgiai susirinkimai, kurie betgi įsivaizdavo, kad jų bejėgiškos rezoliucijos apvers pasaulį. Šio idiotiško savęs apgaudinėjimo aukos buvo visi, iki kraštutinių kairiųjų imtinai. O mes kartojome jiems: jūsų parlamentinė pergalė tuo pat metu bus ir jūsų faktiškas pralaimėjimas.
Taip ir atsitiko tiek Berlyne, tiek Frankfurte. Kuomet „kairieji“ gavo daugumą, vyriausybė išvaikė susirinkimą; ji galėjo tat sau leisti, nes susirinkimas buvo netekęs liaudies pasitikėjimo.
Kai aš vėliau perskaičiau Bužaro knygą apie Maratą[3], aš pamačiau, kad mes daugeliu atžvilgių nesąmoningai sekėme didįjį tikrojo (rojalistų nesufalsifikuoto) „liaudies draugo“ pavyzdį ir kad visi įnirtingi riksmai ir visas istorijos falsifikavimas, dėl kurio beveik per šimtmetį buvo žinomas tiktai iškraipytas Marato paveikslas, paaiškinami tiktai tuo, kad jis negailestingai plėšė kaukę nuo tuolaikinių dievaičių — Lafajeto, Bajo ir kitų, juos demaskuodamas kaip jau susiformavusius revoliucijos išdavikus, taip pat ir tuo, kad, kaip ir mes, jis nelaikė revoliucijos užbaigta, bet norėjo, kad ji būtų paskelbta nenutrūkstama.
Mes atvirai pareikšdavome, kad mūsų atstovaujamoji kryptis tik tuomet galės pradėti kovą tikriesiems mūsų partijos tikslams pasiekti, kai valdžioje bus pati kraštutinė iš Vokietijoje esančių oficialiųjų partijų: jos atžvilgiu mes tuomet pereisime į opoziciją.
Bet įvykiai pasirūpino tuo, kad greta pasityčiojimų iš vokiškųjų priešininkų skambėtų ir liepsnojanti aistra. Paryžiaus darbininkų sukilimas 1848 m. birželio mėn. rado mus savo vietoje. Nuo pat pirmojo šūvio mes ryžtingai stojome į sukilėlių pusę. Jiems pralaimėjus, Marksas pagerbė nugalėtųjų atminimą vienu iš pačių stipriausių savo straipsnių[4].
Čia mus paliko paskutiniai akcininkai. Bet mums teikė pasitenkinimą tai, kad Vokietijoje ir beveik visoje Europoje mūsų laikraštis buvo vienintelis, kuris laikė aukštai iškėlęs parblokštojo proletariato vėliavą tuo momentu, kai visų šalių buržuazija ir miesčionija pylė ant nugalėtųjų savo nešvarius šmeižtus.
Mūsų užsienio politika buvo paprasta: stoti ginti kiekvieną revoliucinę tautą, kviesti į visuotinį revoliucinės Europos karą prieš galingą Europos reakcijos atramą — Rusiją. Nuo vasario 24 d. mums buvo aišku, kad revoliucija turi tiktai vieną tikrai baisų priešą — Rusiją ir kad šiam priešui reikalas stoti į kovą tampa vis būtinesnis, judėjimui įgaunant europinį mastą. Vienos, Milano, Berlyno įvykiai turėjo sulaikyti Rusijos puolimą, bet šio puolimo neišvengiamumas darėsi tuo tikresnis, kuo revoliucija labiau artėjo prie Rusijos. Bet jeigu būtų pavykę Vokietiją įstumti į karą su Rusija, tai Habsburgams ir Hohencolernams būtų atėjęs galas ir revoliucija būtų nugalėjusi visu frontu.
Ši politika raudona gija eina per visus laikraščio numerius iki to momento, kai rusai iš tikrųjų įsiveržė į Vengriją; tai visiškai patvirtino mūsų pranašavimus ir nulėmė revoliucijos pralaimėjimą.
Kuomet 1849 m. pavasarį ėmė artėti lemiamasis mūšis, laikraščio tonas kiekviename numeryje darėsi vis griežtesnis ir aistringesnis. Silezijos valstiečiams Vilhelmas Volfas priminė „Silezijos milijarde“ (8 straipsniai) tai, kaip, atleidžiant juos nuo feodalinių prievolių, dvarininkai, vyriausybės padedami, juos apgavo ir piniginiu atžvilgiu ir žemės atžvilgiu, ir reikalavo milijardo talerių atlyginimo.
Tuo pat metu balandžio mėn. eilės vedamųjų straipsnių pavidalu pasirodė Markso veikalas „Samdomasis darbas ir kapitalas“[5], kuris aiškiai nurodė socialinį mūsų politikos tikslą. Kiekvienas numeris, kiekviena speciali laida nurodinėjo į ruošiamą didį mūšį, į prieštaravimų paaštrėjimą Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje. Ypač balandžio ir gegužės specialios laidos visos kvietė liaudį būti pasirengusią kovai.
Visoje Vokietijoje buvo stebimasi mūsų drąsiais pasisakymais Prūsijos pirmos eilės tvirtovėje su aštuonių tūkstančių įgula ir dabokle; bet 8 šautuvai ir 250 šovinių redakcijos kambaryje ir raudonos jakobiniškos rinkėjų kepuraitės karininkijos akyse mūsų namui teikė taip pat tvirtovės išvaizdą, kurios negalima paimti paprastu antpuoliu.
Pagaliau 1849 m. gegužės 18 d. atėjo smūgis.
Sukilimas Drezdene ir Elberfelde buvo numalšintas, sukilimas Izerlone apsuptas; Reino provincija ir Vestfalija buvo užtvindytos kariuomenės, kuri, jėga numalšinusi Prūsijos Reino sritį, turėjo žygiuoti prieš Pfalcą ir Badeną. Tuomet pagaliau vyriausybė išdrįso griebti ir mus. Daugelis redakcijos narių buvo patraukti į teismą; kiti, kaip neprūsai, turėjo būti ištremti. Prieš tai nieko negalima buvo padaryti, nes už vyriausybės stovėjo visas armijos korpusas. Mes buvome priversti atiduoti savo tvirtovę, bet mes atsitraukėme, nusinešdami savo ginklus ir aprangą, su muzika, su plevėsuojančia vėliava paskutinio raudono numerio, kuriame mes įspėjome Kelno darbininkus nekelti beviltiškų sukilimų ir sakėme jiems:
„„Naujojo Reino Laikraščio“ redaktoriai, atsisveikindami su jumis, dėkoja jums už jiems pareikštą pritarimą. Jų paskutinis žodis visuomet ir visur bus: darbininkų klasės išvadavimas!“
Taip baigė savo gyvenimą „Naujasis Reino Laikraštis“ trumpą laiką prieš tai, kai sukako jam vieneri gyvavimo metai. Pradėtas beveik be jokių piniginių lėšų, — pažadėta jam nedidelė pinigų suma, kaip aš jau sakiau, nebuvo išmokėta, — jis jau rugsėjo mėn. pasiekė beveik 5 000 tiražą. Įvedant Kelne apgulos stovį, laikraštis buvo uždarytas, spalio viduryje jis turėjo viską pradėti iš pradžių. Bet 1849 m. gegužės mėn., uždraudimo metu, jis vėl turėjo 6 000 prenumeratorių, tuo tarpu kai laikraštis „Kölnische Zeitung“, savo paties prisipažinimu, turėjo ne daugiau kaip 9 000. Nė vienas vokiečių laikraštis — nei anksčiau, nei vėliau — neturėjo tokios galios ir įtakos, nemokėjo taip įelektrinti proletariato masių, kaip „Naujasis Reino Laikraštis“.
Ir tai jis buvo pasiekęs visų pirma Markso dėka.
Ištikus smūgiui, redakcija išsiblaškė. Marksas išvyko į Paryžių, kur buvo ruošiama atomazga, įvykusi 1849 m. birželio 13 d.; Vilhelmas Volfas dabar užėmė savo vietą Frankfurto parlamente — tuo momentu, kai šis susirinkimas turėjo pasirinkti tarp išvaikymo iš viršaus ar prisijungimo prie revoliucijos, o aš išvykau į Pfalcą ir tapau adjutantu Vilicho savanorių būryje.
[1] Šioje citatoje kursyvas priklauso Engelsui. Žr. šio leidinio pirmojo tomo 19—20 psl.
[2] Ten pat, 37 psl.
[3] Kalbama apie A. Bužaro knygą „Maratas, liaudies draugas“, išėjusią Paryžiuje 1865 metais.
[4] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Raštai, VI t., 198—291 psl., rus. leid.
[5] Žr. šio leidinio pirmojo tomo 43—75 psl.