Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
„Komunistų sąjunga“, tarptautinė darbininkų organizacija, kuri ano meto sąlygomis, suprantama, tegalėjo būti tik slapta organizacija, 1847 metų lapkričio mėnesį Londone įvykusiame kongrese pavedė žemiau pasirašiusiems sudaryti išsamią teorinę ir praktinę partijos programą, skiriamą paskelbti. Taip atsirado šis „Manifestas“, kurio rankraštis buvo pasiųstas spausdinti į Londoną kelios savaitės prieš vasario revoliuciją[A]. Pirmiausia vokiečių kalba išleistas, „Manifestas“ susilaukė ta kalba Vokietijoje, Anglijoje ir Amerikoje mažiausia dvylikos įvairių leidimų. Anglų kalba pirmą kartą jis pasirodė 1850 metais Londone laikraštyje „Red Republican“, išverstas mis Helen Makfarlein, o po to 1871 metais Amerikoje buvo išleisti mažiausia trys įvairūs jo vertimai. Prancūzų kalba jis pirmiausia buvo išleistas Paryžiuje prieš pat 1848 metų birželio sukilimą ir neseniai — Niujorko laikraštyje „Le Socialiste“. Rengiamas naujas vertimas. Lenkų kalba jis pasirodė Londone netrukus po pirmojo vokiško leidimo. Rusų kalba — Ženevoje septintajame dešimtmetyje. Į danų kalbą jis taip pat buvo išverstas netrukus po savo pasirodymo.
Kad ir kaip smarkiai pasikeitė sąlygos per pastaruosius dvidešimt penkerius metus, tačiau šiame „Manifeste“ išdėstyti bendrieji pagrindiniai teiginiai iš esmės tebėra visiškai teisingi ir lig šiol. Kai kuriose vietose reikėtų ką-ne-ką pataisyti. Praktinis šių pagrindinių teiginių taikymas, kaip skelbia pats „Manifestas“, visur ir visuomet priklausys nuo esamų istorinių sąlygų, todėl ir II skyriaus pabaigoje siūlomoms revoliucinėms priemonėms anaiptol nėra skiriama kokia nors savaiminė reikšmė. Dabartiniu laiku šią vietą reikėtų daugeliu atžvilgių kitaip išdėstyti. Turint galvoje milžinišką stambiosios pramonės išsivystymą per pastaruosius dvidešimt penkerius metus ir kartu augančią darbininkų klasės partinę organizaciją, turint galvoje praktinį patyrimą, sukauptą iš pradžių vasario revoliucijos, o paskui, dar žymiai daugiau, Paryžiaus Komunos, kai proletariatas pirmą kartą ištisus du mėnesius turėjo savo rankose politinę valdžią, ši programa vietomis dabar yra pasenusi. Ypač Komuna įrodė, kad „darbininkų klasė negali paprastai sau pasiimti esamą valstybės mašiną ir paleisti ją veikti savo pačios tikslams“ (žr. „Der Bürgerkrieg in Frankreich, Adresse des Generalrats der Internationalen Arbeiterassoziation“, vokiškas leidimas, p. 19, kur ši mintis yra plačiau išdėstyta[B]). Toliau, savaime aišku, kad socialistinės literatūros kritika dabartiniam laikui yra nepilna, nes ji tesiekia tik 1847 metus; taip pat aišku, kad pastabos dėl komunistų nusistatymo įvairių opozicinių partijų atžvilgiu (IV skyrius), nors jos pagrindiniais bruožais ir šiandien dar tebėra teisingos, tačiau savo detalėmis yra pasenusios jau dėl to, kad politinė padėtis visiškai yra pasikeitusi ir istorijos raida daugumą ten paminėtų partijų nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Tačiau „Manifestas“ yra istorinis dokumentas, kurį keisti mes jau nesitariame turį teisės. Gal būt, naują leidimą pavyks papildyti įvadu, kuris aprėps tarpą nuo 1847 metų iki mūsų laikų; šis „Manifesto“ leidimas mums buvo tiek netikėtas, jog mums neužteko laiko tai atlikti.
Karlas Marksas, Fridrichas Engelsas
Londonas, 1872 m. birželio 24 d.
[A]Čia turima galvoje 1848 metų vasario revoliucija Prancūzijoje.
[B]Žr. K. Marksas. Pilietinis karas Prancūzijoje. Tarptautinės Darbininkų Asociacijos Generalinės tarybos atsišaukimas. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, t. I, Vilnius, 1949, p. 446 ir sek.