Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
Pirmasis rusiškas „Komunistų partijos manifesto“ leidimas, išverstas Bakunino, išėjo septintojo dešimtmečio pradžioje[A]. Jis buvo išspausdintas „Kolokol“ spaustuvėje. Anuo metu „Manifesto“ išleidimas rusų kalba Vakarams galėjo atrodyti esąs tik literatūrinis kuriozas. Dabartiniu metu tokia pažiūra jau nebebūtų galima.
Kokią ribotą išsiplėtimo sritį teturėjo proletariato judėjimas tuo metu (1847 m. gruodžio mėn.), geriausiai rodo paskutinis „Manifesto“ skyrius: „Komunistų nusistatymas įvairių opozicinių partijų atžvilgiu įvairiose šalyse“. Jame kaip tik trūksta Rusijos ir Jungtinių Valstijų. Tai buvo laikas, kada Rusija buvo paskutinis didelis visos Europos reakcijos rezervas ir kada emigracija į Jungtines Valstijas pasiimdavo Europos proletariato jėgų perteklių. Abi šios šalys aprūpindavo Europą žaliava ir kartu buvo rinka jos pramonės gaminiams realizuoti. Taigi jos abi tada vienokiu ar kitokiu būdu buvo tuometinės Europos santvarkos ramsčiai.
Kaip visa tai dabar pasikeitė! Kaip tik imigracija iš Europos padėjo milžinišku mastu išsivystyti Šiaurės Amerikos žemdirbystei, kuri savo konkurencija iš pačių pagrindų sukrečia stambiąją ir smulkiąją Europos žemėvaldą. Be to, ji įgalino Jungtines Valstijas pradėti eksploatuoti savo turtingus pramonės išsivystymo šaltinius tokiu mastu ir su tokia energija, jog per trumpą laiką turi būti palaužtas Vakarų Europos ir ypač Anglijos pramonės monopolis. Abi šios aplinkybės savo ruožtu revoliucine prasme veikia ir Ameriką. Smulkioji ir vidutinė fermerių žemės nuosavybė, visos politinės Amerikos santvarkos pagrindas, pamažu nugalima milžiniškų fermų konkurencijos; tuo pat metu pramonės rajonuose pirmą kartą ima vystytis gausus proletariatas ir pasakiška kapitalų koncentracija.
Pereikime prie Rusijos! 1848—1849 metų revoliucijos laikotarpiu ne tik Europos monarchai, bet ir Europos buržua Rusijos įsikišimą laikė vieninteliu išsigelbėjimu nuo proletariato, kuris ką tik buvo pradėjęs busti. Caras buvo paskelbtas Europos reakcijos galva. Dabar jis — Gatčinoje laikomas revoliucijos karo belaisvis, ir Rusija yra Europos revoliucinio judėjimo priešakinis būrys.
„Komunistų manifesto“ uždavinys buvo paskelbti neišvengiamai įvyksiantį šiuolaikinės buržuazinės nuosavybės žlugimą. Tačiau Rusijoje, greta sparčiai besivystančios kapitalistinės karštligės ir tik dabar besusidarančios buržuazinės žemės nuosavybės, mes matome didesniąją žemės pusę bendruomenės valstiečių valdomą. Dabar kyla klausimas: ar gali rusų valstiečių bendruomenė,— ši, tiesa, jau labai suirusi pirmykščio kolektyvinio žemės valdymo forma,— tiesiog pereiti į aukštesnę, komunistinę žemės valdymo formą? Ar, priešingai, ji turi anksčiau išgyventi tą patį irimo procesą, kuris būdingas Vakarų istorinei raidai?
Vienintelis šiandien galimas atsakymas į tą klausimą yra štai koks. Jei Rusijos revoliucija pasidarys signalu proletarinei revoliucijai Vakaruose, ir jos abi viena antrą papildys, tai šiuolaikinė Rusijos bendruomeninė žemės nuosavybė gali pasidaryti komunistinio išsivystymo išeities taškas.
Karlas Marksas, F. Engelsas
Londonas, 1882 m. sausio 21 d.
[A]Minimasis leidimas išėjo 1869 metais. Engelso parašytoje 1888 metų angliškojo leidimo pratarmėje šio rusiškojo „Manifesto“ leidimo data taip pat nurodyta netiksliai (žr. šio leidinio 20 p.).