Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
„Manifestas“ buvo išleistas kaip „Komunistų sąjungos“ programa; ši sąjunga buvo darbininkų organizacija, pradžioje grynai vokiška, o vėliau tarptautinė, ir buvusiomis iki 1848 metų žemyne politinėmis sąlygomis ji neišvengiamai turėjo būti slapta. Sąjungos kongrese, kuris įvyko Londone 1847 m. lapkričio mėn., Marksui ir Engelsui buvo pavesta parengti išsamią teorinę ir praktinę partijos programą, skiriamą paskelbti. Rankraštis buvo paruoštas vokiečių kalba 1848 metų sausio mėnesį ir buvo nusiųstas išleisti į Londoną kelios savaitės prieš vasario 24 dienos Prancūzijos revoliuciją. Prancūziškas vertimas išėjo Paryžiuje prieš pat 1848 metų birželio sukilimą. Pirmasis angliškas vertimas, atliktas mis Helen Makfarlein, pasirodė 1850 metais Londone Džordžo Džuliano Harnio laikraštyje „Red Republican“. Išėjo taip pat daniškas ir lenkiškas leidimai.
Pralaimėjimas, kurį patyrė 1848 metų birželio sukilimas Paryžiuje — šis pirmasis stambus mūšis tarp proletariato ir buržuazijos, kuriam laikui vėl nustūmė į antraeilę vietą socialinius ir politinius Europos darbininkų klasės reikalavimus. Nuo to laiko kovą dėl vyravimo, kaip ir iki vasario revoliucijos, vėl kovojo tarpusavyje tiktai įvairios turtingosios klasės grupės; darbininkų klasė buvo priversta kovoti dėl politinės veiksmų laisvės ir užimti vidurinės klasės radikaliosios dalies kraštutinio sparno poziciją. Kur savarankiškas proletarinis judėjimas teberodė gyvybės žymių, jis buvo negailestingai slopinamas. Antai, Prūsijos policijai pavyko susekti Komunistų sąjungos Centro Komitetą, kuris tuo metu buvo Kelne. Jo nariai buvo suimti ir, aštuoniolika mėnesių iškalėję, 1852 metų spalio mėnesį buvo atiduoti teismui. Šis garsusis „Kelno komunistų procesas“ truko nuo spalio 4 d. iki lapkričio 12 d.; iš teisiamųjų tarpo 7 žmonės buvo pasmerkti kalėti tvirtovėje nuo trejų iki šešerių metų. Tuoj po nuosprendžio likusieji nariai formaliai paleido Sąjungą. Dėl „Manifesto“, tai, atrodė, nuo to laiko jam buvo lemta būti užmirštam.
Kai Europos darbininkų klasė vėl pakankamai sustiprėjo naujam puolimui prieš viešpataujančiąsias klases, atsirado Tarptautinė Darbininkų Asociacija. Bet ši Asociacija, įsikūrusi, turėdama aiškų tikslą — sutelkti visas kovingas Europos ir Amerikos proletariato jėgas, negalėjo iš karto paskelbti „Manifeste“ išdėstytų principų. Internacionalo programa turėjo būti pakankamai plati, kad ją laikytų priimtina ir anglų tredjunionai, ir Prudono pasekėjai Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir Ispanijoje, ir lasalininkai(1) Vokietijoje. Marksas, parašęs šią programą taip, kad ji turėjo patenkinti visas šias partijas, visiškai pasitikėjo intelektualiniu darbininkų klasės išsivystymu, kuris turėjo būti neišvengiamas bendro veikimo ir savitarpio pasikeitimo nuomonėmis vaisius. Patys kovos prieš kapitalą įvykiai bei peripetijos — ir pralaimėjimai dar labiau, negu laimėjimai,— neišvengiamai turėjo parodyti darbininkams įvairių jų pamėgtųjų visagalių receptų netinkamumą ir paruošti darbininkus giliau suprasti tikrąsias darbininkų klasės išsivadavimo sąlygas. Ir Marksas buvo teisus. Kai 1874 metais Internacionalas liovėsi egzistavęs, darbininkai buvo jau visiškai kitokie, negu jį steigiant 1864 metais. Prudonizmas Prancūzijoje ir lasalizmas Vokietijoje merdėjo, ir net konservatyvūs anglų tredjunionai, kurių dauguma dar žymiai anksčiau nutraukė ryšius su Internacionalu, palaipsniui artėjo prie to momento, kai vykusio pernai Suonsyje jų kongreso pirmininkas galėjo pasakyti jų vardu: „Žemyno socializmas mums jau nebebaisus“. Iš tikrųjų, „Manifesto“ principai žymiai paplito visų šalių darbininkų tarpe.
Tuo būdu ir pats „Manifestas“ vėl iškilo į pirmąją vietą. Po 1850 metų vokiškasis tekstas buvo keletą kartų išleistas Šveicarijoje, Anglijoje ir Amerikoje. 1872 metais jis buvo išverstas į anglų kalbą Niujorke ir išspausdintas laikraštyje „Woodhull and Claflin’s Weekly“. Iš šio angliškojo teksto buvo padarytas ir Niujorko laikraštyje „Le Socialiste“ išspausdintas prancūziškas vertimas. Po to Amerikoje pasirodė mažiausia dar du daugiau ar mažiau iškraipyti angliški vertimai, ir vienas iš jų buvo perspausdintas Anglijoje. Pirmąjį rusišką Bakunino atliktą vertimą išleido Gerceno „Kolokol“ spaustuvė Ženevoje apie 1863 metus; antrasis rusiškas vertimas, priklausąs didvyriškajai Vierai Zasulič[A], išėjo taip pat Ženevoje 1882 metais. Naujas daniškas leidimas pasirodė „Socialdemokratisk Bibliothek“ Kopenhagoje 1885 metais; naujas prancūziškas vertimas išspausdintas Paryžiaus laikraštyje „Le Socialiste“ 1886 metais[B]. Iš pastarojo buvo padarytas ispaniškas vertimas, paskelbtas Madride 1886 metais. Apie pakartotinius vokiškus leidimus netenka nė kalbėti, jų buvo mažiausia dvylika. Armėniškas vertimas, kuris turėjo būti išspausdintas prieš kelis mėnesius Konstantinopolyje, kaip teko girdėti, neišvydo pasaulio tiktai todėl, kad leidėjas bijojo išleisti knygą su Markso vardu, o vertėjas nesutiko, kad „Manifestas“ būtų paskelbtas jo kūriniu. Apie vėlesnius vertimus į kitas kalbas aš girdėjau, bet pats jų nemačiau. Tuo būdu „Manifesto“ istorija žymiu mastu atspindi šiuolaikinio darbininkų judėjimo istoriją; šiuo metu jis neabejotinai yra labiausiai paplitęs, labiausiai tarptautinis visos socialistinės literatūros kūrinys, bendra programa, kurią pripažįsta milijonai darbininkų nuo Sibiro iki Kalifornijos.
Ir vis dėlto, kai mes jį rašėme, mes negalėjome jo pavadinti socialistiniu manifestu. 1847 metais socialistų vardu buvo žinomi, iš vienos pusės, įvairių utopinių sistemų šalininkai: ovenistai Anglijoje, furjeristai Prancūzijoje, be to, ir vieni, ir antri jau buvo išsigimę į palaipsniui išmirštančias sektas; iš antros pusės,— įvairiausi socialiniai žyniai, kurie žadėjo, be jokios žalos kapitalui ir pelnui, išgydyti visas socialines negeroves, pasinaudojant visokių rūšių lopais. Abiem atvejais tai buvo žmonės, kurie stovėjo už darbininkų klasės judėjimo ribų ir ieškojo paramos veikiau „apsišvietusių“ klasių tarpe. O toji darbininkų klasės dalis, kuri buvo įsitikinusi grynai politinių perversmų nepakankamumu ir skelbė, kad yra būtina iš pagrindų pertvarkyti visą visuomenę, vadino save tuo metu komunistine. Tai buvo šiurkštokas, prastai aptašytas, grynai instinktyvus komunizmas; tačiau jis užčiuopė patį pagrindinį dalyką ir buvo darbininkų klasės tarpe pakankamai pajėgus utopiniam komunizmui sukurti: Prancūzijoje — Kabės komunizmui, Vokietijoje — Veitlingo komunizmui. Tuo būdu 1847 metais socializmas buvo buržuazinis judėjimas, komunizmas — darbininkų klasės judėjimas. Socializmas, bent žemyne, buvo „respektabilus“, o komunizmas kaip tik priešingai. O kadangi mes iš pat pradžių buvome tos nuomonės, kad „darbininkų klasės išvadavimas gali būti tik pačios darbininkų klasės reikalas“, tai mums negalėjo būti jokios abejonės, kurį iš dviejų vardų mums reikia pasirinkti. Dar daugiau, mums ir vėliau niekad nekilo mintis nuo jo atsisakyti.
Nors „Manifestas“ yra bendras mūsų kūrinys, vis dėlto aš laikau savo pareiga konstatuoti, kad pagrindinis teiginys, kuris sudaro jo branduolį, priklauso Marksui. Šis teiginys yra tas, kad kiekvienos istorinės epochos vyraująs ekonominės gamybos ir mainų būdas ir neišvengiamai jo sąlygojama visuomenės struktūra sudaro pagrindą, kuriuo remiasi politinė ir intelektualinė tos epochos istorija ir kuriuo vadovaujantis ji tik ir gali būti išaiškinta; kad sutinkamai su tuo visa žmonijos istorija (suirus pirmykštei gimininei visuomenei, kai žemės nuosavybė buvo bendruomeninė) buvo klasių kovos istorija, išnaudojančiųjų ir išnaudojamųjų, viešpataujančiųjų ir engiamųjų klasių kovos istorija; kad šios klasių kovos istorija pasiekė šiuo metu tokią savo išsivystymo pakopą, kai išnaudojamoji ir engiamoji klasė — proletariatas — jau nebegali išsivaduoti iš išnaudojančiosios ir viešpataujančiosios klasės — buržuazijos — jungo, neišvaduodama drauge kartą visiems laikams visos visuomenės nuo bet kokio išnaudojimo, priespaudos, klasinio susiskirstymo ir klasių kovos.
Prie šios minties, kuri, mano nuomone, turi turėti tokią pat reikšmę istorijai, kokią turėjo Darvino teorija biologijai, mudu abu palaipsniui artėjome jau keletą metų prieš 1845 metus. Kiek man šia kryptimi pavyko savarankiškai pažengti, geriausiai galima spręsti iš mano veikalo „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“(2). O kai aš 1845 metų pavasarį Briuselyje vėl sutikau Marksą, jis šią mintį jau buvo galutinai išvystęs ir išdėstė ją man beveik tokiais pat aiškiais žodžiais, kaip aš čia ją pateikiau.
Sekančias eilutes aš pateikiu iš mūsų abiejų parašytos vokiškojo 1872 metų leidimo pratarmės:
„Kad ir kaip smarkiai pasikeitė sąlygos per pastaruosius dvidešimt penkerius metus, tačiau šiame „Manifeste“ išdėstyti bendrieji pagrindiniai teiginiai iš esmės tebėra visiškai teisingi ir lig šiol. Kai kuriose vietose reikėtų ką-ne-ką pataisyti. Praktinis šių pagrindinių teiginių taikymas, kaip skelbia pats „Manifestas“, visur ir visuomet priklausys nuo esamų istorinių sąlygų, todėl ir II skyriaus pabaigoje siūlomoms revoliucinėms priemonėms anaiptol nėra skiriama kokia nors savaiminė reikšmė. Dabartiniu laiku šią vietą reikėtų daugeliu atžvilgių kitaip išdėstyti. Turint galvoje milžinišką stambiosios pramonės išsivystymą per pastaruosius dvidešimt penkerius metus ir kartu augančią darbininkų klasės partinę organizaciją, turint galvoje praktinį patyrimą, sukauptą iš pradžių vasario revoliucijos, o paskui, dar žymiai daugiau, Paryžiaus Komunos, kai proletariatas pirmą kartą ištisus du mėnesius turėjo savo rankose politinę valdžią, ši programa vietomis dabar yra pasenusi. Ypač Komuna įrodė, kad „darbininkų klasė negali paprastai sau pasiimti esamą valstybės mašiną ir paleisti ją veikti savo pačios tikslams“ (žr. „The Civil War in France; Address of the General Council of the International Working-men’s Association“. London, Truelove, 1871, p. 15[C], kur ši mintis yra plačiau išdėstyta). Toliau, savaime aišku, kad socialistinės literatūros kritika dabartiniam laikui yra nepilna, nes ji tesiekia tik 1847 metus; taip pat aišku, kad pastabos dėl komunistų nusistatymo įvairių opozicinių partijų atžvilgiu (IV skyrius), nors jos pagrindiniais bruožais ir šiandien dar tebėra teisingos, tačiau savo detalėmis yra pasenusios jau dėl to, kad politinė padėtis visiškai yra pasikeitusi ir istorijos raida daugumą ten paminėtų partijų nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Tačiau „Manifestas“ yra istorinis dokumentas, kurį keisti mes jau nesitariame turį teisės“.
Šį vertimą atliko p. Semiuelis Muras, didesnės Markso „Kapitalo“ dalies vertėjas. Mes peržiūrėjome jį drauge, ir aš pridėjau keletą paaiškinamųjų istorinio pobūdžio pastabų.
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1888 m. sausio 30 d.
(1)Pats Lasalis visados pareikšdavo mums, kad jis — Markso mokinys ir, kaip toks, laikosi „Manifesto“ pagrindų. Bet savo viešoje 1862—1864 metų agitacijoje jis nėjo toliau reikalavimo steigti gamybines draugijas, palaikomas su valstybinio kredito pagalba.
[A]Vertimą yra atlikęs G. Plechanovas, kaip vėliau teisingai nurodė ir pats Engelsas straipsnio „Socialiniai santykiai Rusijoje“ pabaigos žodyje (žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Apie literatūrą, Vilnius, 1961, p. 300).
[B]Metai nurodyti netiksliai. Engelso minimas prancūziškas vertimas pasirodė laikraštyje „Le Socialiste“ 1885 metais.
(2)„The Condition of the Working Class in England in 1844“. By Frederick Engels. Translated by Florence K. Wischnewetzky, New York, Lovell—London. W. Reeves, 1888. [Žr. F. Engelsas. Darbininkų klasės padėtis Anglijoje, Vilnius, 1961.]
[C]Žr. K. Marksas. Pilietinis karas Prancūzijoje. Tarptautinės Darbininkų Asociacijos Generalinės tarybos atsišaukimas. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, t. I, p. 446 ir sek.