Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
Nuo to laiko, kai buvo parašytos aukščiau pateiktosios eilutės[A], prireikė naujo „Manifesto“ leidimo vokiečių kalba, be to, ir su pačiu „Manifestu“ atsitiko daug tokio, ką verta čia paminėti.
1882 metais Ženevoje pasirodė antrasis rusiškas vertimas, kurį atliko Viera Zasulič; pratarmę jam buvome parašę Marksas ir aš. Deja, man dingo vokiško rankraščio originalas, ir tenka versti atgal iš rusų kalbos; iš to darbas, žinoma, nieko nelaimi[B]. Štai ši pratarmė:
[Rusiškojo 1882 metų leidimo pratarmė]
Maždaug tuo pačiu metu pasirodė Ženevoje naujas lenkiškas vertimas: „Manifest Kommunistyczny“.
Po to pasirodė naujas daniškas vertimas „Socialdemokratisk Bibliothek, Kjöbenhavn 1885“. Deja, jis nepilnas; kai kurios esminės vietos, kurios, matyt, vertėjui buvo sunkios, yra praleistos, ir aplamai vietomis yra pastebimi nerūpestingumo pėdsakai, juo labiau apgailėtini, kad vertėjas, sprendžiant iš darbo, būdamas kiek atidesnis, būtų galėjęs pasiekti puikių rezultatų.
1886 metais išėjo naujas prancūziškas vertimas Paryžiaus laikraštyje „Le Socialiste“; tai yra geriausias iš lig šiol pasirodžiusių vertimų.
Iš šio prancūziškojo vertimo buvo padarytas ir tais pačiais metais išleistas ispaniškas vertimas, pasirodęs iš pradžių Madrido laikraštyje „El Socialista“, o paskui atskira brošiūra: „Manifiesto del Partido Comunista“, por Carlos Marx y F. Engels. Madrid. Administracion de „El Socialista“. Hernan Cortés 8.
Kaip kuriozą paminėsiu dar, kad 1887 metais vienam Konstantinopolio leidėjui buvo pasiūlytas „Manifesto“ armėniško vertimo rankraštis; tačiau šis gerasis žmogus neturėjo drąsos spausdinti dalyką, ant kurio buvo Markso vardas, ir manė, kad geriau būtų, jeigu vertėjas pats pasivadintų autorium; tačiau pastarasis su tuo nesutiko.
Anglijoje ne kartą buvo perspausdinami įvairūs daugiau ar mažiau netikslūs amerikiniai vertimai. Pagaliau 1888 metais pasirodė autentiškas vertimas. Jį atliko mano bičiulis Semiuelis Muras ir, prieš atiduodant jį į spaudą, mes dar kartą abu jį peržiūrėjome drauge. Jo antraštė: „Manifesto of the Communist Party, by Karl Marx and Frederick Engels. Authorized Englisch Translation, edited and annotated by Frederick Engels, 1888. London, William Reeves, 185 Fleet st. E. C.“ Kai kurios mano ten padarytos pastabos pateko ir į šį leidimą.
„Manifestas“ turėjo savo likimą. Savo išėjimo momentu jis buvo entuziastiškai sveikinamas (kaip tai rodo pirmoje pratarmėje suminėti vertimai) mokslinio socializmo avangardo, tada dar negausingo, bet greitai jis buvo nustelbtas reakcijos, prasidėjusios po Paryžiaus darbininkų pralaimėjimo 1848 m. birželio mėn., ir pagaliau 1852 m. lapkričio mėn. Kelno komunistų pasmerkimu jis buvo „teisėtu pagrindu“ paskelbtas už įstatymo ribų. Su vasario revoliucija susijęs darbininkų judėjimas išnyko iš visuomeninės arenos, o kartu su juo ir „Manifestas“ buvo nustumtas į šalį.
Kai Europos darbininkų klasė vėl pakankamai sustiprėjo, kad galėtų pradėti naują puolimą prieš viešpataujančiųjų klasių valdžią, atsirado Tarptautinė Darbininkų Asociacija. Jos tikslas buvo suvienyti visas kovingas Europos ir Amerikos darbininkų klasės jėgas į vieną didžią armiją. Dėl to ji negalėjo betarpiškai remtis „Manifeste“ išdėstytais principais. Ji turėjo turėti tokią programą, kuri neužtrenktų durų anglų tredjunionams, prancūzų, belgų, italų ir ispanų prudonistams ir vokiečių lasalininkams(1). Tokia programa — Internacionalo įstatų įžanginė dalis[C] — Markso buvo meistriškai parašyta, ir jo meistriškumą turėjo pripažinti net Bakuninas ir anarchistai. Marksas buvo visiškai įsitikinęs galutine „Manifeste“ išdėstytų principų pergale, visiškai pasitikėdamas čia intelektualiniu darbininkų klasės išsivystymu, kuris turėjo būti neišvengiamas bendro veikimo ir svarstymo vaisius. Kovos prieš kapitalą įvykiai bei peripetijos — ir pralaimėjimai dar labiau, negu laimėjimai — negalėjo neparodyti kovojantiems, kokios bejėgės yra tos visagalės priemonės, kurių jie lig šiol laikėsi, ir negalėjo nepadaryti jų protų jautresnių tikrosioms darbininkų išsivadavimo sąlygoms pagrindinai suprasti. Ir Marksas buvo teisus. 1874 metais, Internacionalo paleidimo momentu, darbininkų klasė buvo jau visiškai kitokia, negu 1864 metais, kai buvo steigiamas Internacionalas. Prudonizmas romanų šalyse ir specifinis lasalizmas Vokietijoje jau merdėjo, ir net ano meto archikonservatyvūs anglų tredjunionai palaipsniui artėjo prie to momento, kada jų kongreso Suonsyje pirmininkas 1887 metais galėjo pasakyti jų vardu: „Žemyno socializmas mums jau nebebaisus“. Tačiau 1887 metais žemyno socializmas buvo beveik išimtinai teorija, išdėstyta „Manifeste“. Tuo būdu „Manifesto“ istorija ligi tam tikro laipsnio atspindi šiuolaikinio darbininkų judėjimo istoriją nuo 1848 metų. Šiuo metu jis neabejotinai yra labiausiai paplitęs, labiausiai tarptautinis visos socialistinės literatūros kūrinys, bendra programa, kurią pripažįsta daugelis milijonų visų šalių darbininkų nuo Sibiro iki Kalifornijos.
Ir vis dėlto jo pasirodymo metu mes negalėjome jo pavadinti socialistiniu manifestu. 1847 metais socialistais buvo laikomos dvi žmonių rūšys. Iš vienos pusės, įvairių utopinių sistemų šalininkai, ypač ovenistai Anglijoje ir furjeristai Prancūzijoje; abi šios srovės jau tuo metu buvo išsigimusios į paprastas, palaipsniui išmirštančias sektas. Iš antros pusės,— įvairiausi socialiniai žyniai, kurie, naudodamiesi įvairiomis visagalėmis priemonėmis ir visokių rūšių lopais, norėjo pašalinti visuomenines negeroves, nepadarant nė mažiausios žalos kapitalui ir pelnui. Abiem atvejais tai buvo žmonės, kurie stovėjo už darbininkų judėjimo ribų ir ieškojo paramos veikiau „apsišvietusių“ klasių tarpe. Priešingai, toji darbininkų dalis, kuri buvo įsitikinusi vienų politinių perversmų nepakankamumu ir reikalavo iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, tuo metu vadino save komunistine. Tai buvo dar mažai teapdailintas, tik instinktyvus, daugeliu atvejų šiurkštokas komunizmas, bet jis buvo pakankamai pajėgus dviem utopinio komunizmo sistemoms — „ikariniam“ Kabės komunizmui Prancūzijoje ir Veitlingo komunizmui Vokietijoje — sukurti. Socializmas 1847 metais reiškė buržuazinį judėjimą, komunizmas — darbininkų judėjimą. Socializmas, bent žemyne, buvo saloninio tipo, komunizmas — kaip tik priešingai. O kadangi mes jau tuo metu griežtai laikėmės pažiūros, kad „darbininkų klasės išvadavimas gali būti tik pačios darbininkų klasės reikalas“, tai nė valandėlės negalėjome abejoti, kurį iš dviejų vardų pasirinkti. Ir vėliau mums niekad nekilo mintis nuo jo atsisakyti.
„Visų šalių proletarai, vienykitės!“— Tik nedaug balsų teatsiliepė, kai mes metėme į pasaulį šį šūkį prieš 42 metus, išvakarėse Paryžiaus revoliucijos — pirmos revoliucijos, kurioje proletariatas iškėlė savo reikalavimus. Bet 1864 m. rugsėjo 28 d. daugumos Vakarų Europos šalių proletarai susivienijo į garbingo atminimo Tarptautinę Darbininkų Asociaciją. Pats Internacionalas, tiesa, tegyvavo tik devynerius metus. Tačiau, kad jo sukurta amžina visų šalių proletarų sąjunga dar tebegyvuoja ir net pasidarė tvirtesnė, negu bet kada anksčiau, tai geriausiai įrodo ši diena. Nes šiandien, kai aš rašau šias eilutes, Europos ir Amerikos proletariatas daro apžiūrą savo kovos jėgų, pirmą kartą sumobilizuotų į vieną armiją, po viena vėliava ir vienam artimiausiam tikslui — kad įstatymais būtų nustatyta normali aštuonių valandų darbo diena, kurios reikalavimą paskelbė dar Internacionalo kongresas Ženevoje 1866 metais ir po to — antrą kartą — 1889 metais Paryžiaus darbininkų kongresas. Ir šios dienos reginys parodys visų šalių kapitalistams ir žemvaldžiams, kad šiandien visų šalių proletarai iš tikrųjų yra susivieniję.
O, kad Marksas dabar būtų šalia manęs ir visa tai savo akimis matytų!
F. Engelsas
Londonas, 1890 m. gegužės 1 d.
[A]Engelsas turi galvoje savo pratarmę vokiškajam 1883 metų leidimui.
[B]Engelso minimas dingęs Markso ir Engelso parašytos rusiškojo „Manifesto“ leidimo pratarmės vokiškasis originalas yra surastas ir saugomas Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK archyve.
(1)Santykiuose su mumis Lasalis visuomet pasisakydavo esąs Markso „mokinys“ ir, kaip toks, suprantama, laikėsi „Manifesto“ pagrindų. Kitaip buvo su tais jo pasekėjais, kurie nesiekė toliau jo reikalavimo steigti valstybės kredituojamas gamybines draugijas ir kurie visą darbininkų klasę skirstė į valstybinės paramos šalininkus ir savitarpio pagalbos šalininkus.
[C]Žr. K. Marksas. Bendrieji Tarptautinės Darbininkų Asociacijos įstatai. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, t. I, p. 326—329.