Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
„Komunistų partijos manifesto“ išleidimas beveik tiksliai sutapo su 1848 metų kovo 18 diena, su revoliucijomis Milane ir Berlyne — ginkluotais dviejų nacijų sukilimais, iš kurių viena yra Europos žemyno centre, antra — Viduržemio jūros šalių centre; dviejų nacijų, kurios iki to laiko buvo susiskaldymo ir vidaus vaidų susilpnintos ir todėl buvo patekusios į svetimųjų valdžią. Italija buvo Austrijos imperatoriaus pavergta, o Vokietija kentė ne mažiau juntamą, nors ir labiau netiesioginę, visos Rusijos caro priespaudą. 1848 metų kovo 18 dienos įvykių pasekmės išvadavo Italiją ir Vokietiją iš šios gėdos: per laikotarpį nuo 1848 iki 1871 m. šios dvi didžios nacijos buvo atstatytos ir joms vienokiu ar kitokiu būdu buvo grąžintas savarankiškumas; tai įvyko, kaip sakė Karlas Marksas, todėl, kad tie patys žmonės, kurie nuslopino 1848 metų revoliuciją, prieš savo valią buvo jos testamento vykdytojai.
Visur ši revoliucija buvo darbininkų klasės reikalas: kaip tik ji statė barikadas ir aukojo savo gyvybę. Bet vieni tiktai Paryžiaus darbininkai, nuversdami vyriausybę, turėjo visiškai aiškų siekimą nuversti ir buržuazinę santvarką. Tačiau, nors jie ir suprato neišvengiamą antagonizmą, esantį tarp jų pačių klasės ir buržuazijos, nei ekonominis šalies išsivystymas, nei Prancūzijos darbininkų masės išsilavinimo lygis dar nebuvo pasiekęs tos pakopos, kurioje būtų buvęs galimas socialinis pertvarkymas. Todėl revoliucijos vaisiai galiausiai atiteko kapitalistų klasei. O kitose šalyse — Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje — darbininkai iš pat pradžių tiek ir tepadarė, kad padėjo buržuazijai ateiti į valdžią. Bet jokioje šalyje buržuazijos viešpatavimas nėra galimas be nacionalinės nepriklausomybės. Todėl 1848 metų revoliucija turėjo atvesti į vienybę ir nepriklausomybę tas nacijas, kurios iki to laiko jų neturėjo: Italiją, Vokietiją, Vengriją. Dabar Lenkijos eilė.
Taigi, nors 1848 metų revoliucija ir nebuvo socialistinė, ji nuvalė jai kelią, paruošė dirvą. Buržuazinė santvarka, visose šalyse sukėlusi stambiosios pramonės pakilimą, kartu per pastaruosius keturiasdešimt penkerius metus visur sukūrė gausų, susitelkusį ir galingą proletariatą; tuo būdu ji pagimdė, tariant „Manifesto“ žodžiais, savo pačios duobkasius. Neatstačius kiekvienos atskiros nacijos nepriklausomybės ir vienybės, negalimas nei tarptautinis proletariato susivienijimas, nei taikus ir sąmoningas šių nacijų bendradarbiavimas bendriems tikslams pasiekti. Pamėginkite įsivaizduoti kokį nors bendrą tarptautinį Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos darbininkų veikimą tomis politinėmis sąlygomis, kurios viešpatavo iki 1848 metų!
Taigi 1848 metų mūšiai buvo ne veltui. Ne veltui praėjo ir keturiasdešimt penkeri metai, skiriantieji mus nuo šio revoliucinio laikotarpio. Jo vaisiai ima nokti, ir aš tik norėčiau, kad šio itališkojo vertimo pasirodymas būtų Italijos proletariato pergalės skelbėjas, lygiai kaip originalo pasirodymas buvo tarptautinės revoliucijos skelbėjas.
„Manifestas“ visiškai pripažįsta tą revoliucinį vaidmenį, kurį kapitalizmas suvaidino praeityje. Pirmoji kapitalistinė nacija buvo Italija. Feodalinių viduramžių pabaigą, šiuolaikinės kapitalistinės eros pradžią pažymi milžiniška figūra. Tai — italas Dantė, paskutinis viduramžių poetas ir kartu pirmasis naujųjų laikų poetas. Dabar, kaip ir 1300 metais, prasideda nauja istorinė era. Ar duos mums Italija naują Dantę, kuris ryškiai pažymės šios naujos, proletarinės eros gimimo valandą?
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1893 m. vasario 1 d.