Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla. Visos senosios Europos jėgos susivienijo į šventą medžioklę prieš šią šmėklą: popiežius ir caras, Meternichas ir Gizo, prancūzų radikalai ir vokiečių policininkai.
Kur toji opozicinė partija, kurios jos priešininkai, esantieji valdžioje, nebūtų apšaukę komunistine? Kur toji opozicinė partija, kuri savo ruožtu nebūtų metusi smerkiančio kaltinimo komunizmu tiek pažangesniesiems opozicijos atstovams, tiek ir savo reakciniams priešininkams?
Dvi išvados seka iš to fakto.
Komunizmą jau visos Europos galybės pripažįsta jėga.
Jau pats metas komunistams atvirai išdėstyti visam pasauliui savo pažiūras, savo tikslus, savo siekimus ir pasakoms apie komunizmo šmėklą priešpastatyti pačios partijos manifestą.
Tuo tikslu susirinko Londone įvairiausių tautybių komunistai ir sudarė šį „Manifestą“, skelbiamą anglų, prancūzų, vokiečių, italų, flamandų ir danų kalbomis.
Visų ligšiolinių visuomenių istorija(2) buvo klasių kovos istorija.
Laisvasis ir vergas, patricijus ir plebėjas, dvarininkas ir baudžiauninkas, cecho meistras(3) ir pameistrys, žodžiu, engėjas ir engiamasis buvo amžiname antagonizme vienas antram, kovojo nenutrūkstamą, čia paslėptą, čia atvirą kovą, kuri visada baigdavosi revoliuciniu viso visuomeninio pastato pertvarkymu arba bendru kovojančių klasių žlugimu.
Ankstyvesnėse istorinėse epochose beveik visur randame visišką visuomenės susiskirstymą į įvairius luomus,— ištisus skirtingų visuomeninių padėčių laiptus. Senovės Romoje mes sutinkame patricijus, raitelius, plebėjus, vergus; viduramžiais — feodalinius valdovus, vasalus, cechų meistrus, pameistrius, baudžiauninkus, be to, beveik kiekvienoje šitų klasių — dar atskiras gradacijas.
Iš žlugusios feodalinės visuomenės gelmių iškilusi šiuolaikinė buržuazinė visuomenė nepanaikino klasių priešingumų. Ji tik pastatė naujas klases, naujas engimo sąlygas ir naujas kovos formas į senųjų vietą.
Tačiau mūsų epocha, buržuazijos epocha, pasižymi tuo, kad ji supaprastino klasių priešingumus: visuomenė vis labiau ir labiau skyla į dvi dideles priešiškas stovyklas, į dvi dideles, viena prieš antrą stovinčias klases — buržuaziją ir proletariatą.
Iš viduramžių baudžiauninkų kilo laisvieji pirmųjų miestų gyventojai; iš šito miestiečių luomo išsivystė pirmieji buržuazijos elementai.
Amerikos ir jūrų kelio aplink Afriką atradimas sukūrė naują veikimo dirvą kylančiai buržuazijai. Ostindijos ir Kinijos rinkos, Amerikos kolonizavimas, mainai su kolonijomis, mainų priemonių ir iš viso prekių padaugėjimas suteikė prekybai, laivininkystei, pramonei anksčiau dar nematytą postūmį ir tuo būdu smarkiai paspartino revoliucinio elemento vystymąsi yrančioje feodalinėje visuomenėje.
Buvusioji feodalinė, arba cechinė, pramonės organizacija jau nebegalėjo patenkinti paklausos, didėjusios drauge su naujomis rinkomis. Jos vietą užėmė manufaktūra. Cechų meistrus išstūmė pramonės vidurinis luomas; darbo pasidalijimas tarp įvairių korporacijų išnyko, užleisdamas vietą darbo pasidalijimui atskiros dirbtuvės viduje.
Bet rinkos vis augo, paklausa vis kilo. Ir manufaktūra jau nebegalėjo jos patenkinti. Tuomet garas ir mašina padarė revoliuciją pramonėje. Manufaktūros vietą užėmė šiuolaikinė stambioji pramonė, į pramonės vidurinio luomo vietą stojo pramonininkai milijonieriai, ištisų pramonės armijų vadovai, šiuolaikiniai buržua.
Stambioji pramonė sukūrė pasaulinę rinką, kurią parengė Amerikos atradimas. Pasaulinė rinka sukėlė milžinišką prekybos, laivininkystės ir sausumos susisiekimo priemonių išsivystymą. Tatai savo ruožtu paveikė pramonės išsiplėtimą, ir, beaugant pramonei, prekybai, laivininkystei, geležinkeliams, vystėsi buržuazija, didindama savo kapitalą ir nustelbdama visas iš viduramžių paveldėtas klases.
Taigi matome, jog šiuolaikinė buržuazija pati yra ilgo vystymosi proceso, visos eilės gamybos ir mainų būdo perversmų padarinys.
Kiekvieną iš šių buržuazijos išsivystymo pakopų lydėjo atitinkama politinė pažanga. Engiamasis luomas, feodalams valdant, ginkluota ir savarankiškai besivaldanti asociacija komunoje(4), vienur — nepriklausoma miestiečių respublika, kitur — trečiasis, mokestinis monarchijos luomas[A], vėliau, manufaktūros laikais — bajorijos atsvara luominėje arba absoliutinėje monarchijoje ir svarbiausiasis didžiųjų monarchijų pagrindas iš viso, pagaliau, susikūrus stambiajai pramonei ir pasaulinei rinkai, buržuazija išsikovojo išimtinį politinį viešpatavimą šiuolaikinėje atstovaujamojoje valstybėje. Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus.
Buržuazija istorijoje suvaidino nepaprastai revoliucinį vaidmenį.
Buržuazija visur, kur tik ji pasiekė valdžią, sunaikino visus feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Margus feodalinius pančius, kurie rišo žmogų prie jo „prigimtinių viešpačių“, ji negailestingai sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą“. Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę. Vienu žodžiu, religinėmis ir politinėmis iliuzijomis pridengtą išnaudojimą ji pakeitė atviru, begėdišku, tiesioginiu, sausu išnaudojimu.
Buržuazija nuplėšė šventumo aureolę nuo visų veiklos rūšių, kurios ligi tol buvo laikomos garbingomis ir į kurias buvo žiūrima su pamaldžiu virpesiu. Gydytoją, teisininką, kunigą, poetą, mokslo vyrą ji pavertė savo apmokamais samdomaisiais darbuotojais.
Buržuazija nuplėšė nuo šeimos santykių jų jaudinantį sentimentalų šydą ir padarė juos grynai piniginiais santykiais.
Buržuazija parodė, kad brutalus jėgos pasireiškimas viduramžiais, kuris taip žavi reakcionierius, buvo natūraliai papildomas tinginyste ir nerangumu. Ji pirmoji parodė, ką gali pasiekti žmonių veiklumas. Ji sukūrė meno stebuklus, bet visai kitokios rūšies, negu Egipto piramidės, Romos vandentiekiai ir gotiškosios katedros; ji atliko visai kitokius žygius, negu tautų kilnojimasis ir kryžiaus karai.
Buržuazija negali egzistuoti, tolydžio nedarydama gamybos įrankių perversmų, vadinasi, nerevoliucindama gamybinių santykių, o kartu ir visų visuomeninių santykių. Priešingai, pirmoji visų ankstyvesniųjų pramoninių klasių gyvavimo sąlyga buvo išsaugoti nepakeistą senąjį gamybos būdą. Nuolatiniai gamybos perversmai, nenutrūkstamas visų visuomeninių santykių sukrėtimas, amžinas netikrumas ir judėjimas skiria buržuazijos epochą nuo visų kitų. Visi nusistovėję, aprūdiję santykiai su juos lydinčiomis amžių pašventintomis sąvokomis ir pažiūromis — suardomi, visi naujai atsirandantieji santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas luomiška ir sustingę, išnyksta, visa, kas šventa, išniekinama, ir žmonės pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo padėtį, į savo savitarpio santykius.
Reikalas nuolat plėsti savo gaminių pardavimą veja buržuaziją po visą žemės rutulį. Visur ji turi įsišaknyti, visur įsikurti, visur užmegzti ryšius.
Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino visų šalių gamybą ir vartojimą. Didžiai reakcionierių širdgėlai ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visų civilizuotų nacijų klausimas,— šakos, kurios perdirbinėja jau nebe vietinę žaliavą, o iš tolimiausių žemės rutulio sričių atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų, tėvyniniais gaminiais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kuriems patenkinti reikalingi tolimiausių šalių ir įvairiausių klimatų gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė. Tai vienodai liečia tiek materialinę, tiek ir dvasinę gamybą. Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu. Nacionalinis vienpusiškumas ir ribotumas vis labiau ir labiau darosi negalimas, ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų susikuria viena pasaulinė literatūra.
Sparčiai tobulindama visus gamybos įrankius ir be galo lengvindama susisiekimą, buržuazija įtraukia į civilizaciją visas, net barbariškiausias nacijas. Pigios jos prekių kainos — štai ta sunkioji artilerija, kuria ji griauna visas kinų sienas ir priverčia kapituliuoti atkakliausią barbarų neapykantą svetimšaliams. Grasindama pražūtimi, ji verčia visas nacijas priimti buržuazinį gamybos būdą, ji verčia jas įsivesti vadinamąją civilizaciją, t. y. tapti buržua. Vienu žodžiu, ji kuriasi pasaulį pagal savo pačios paveikslą ir panašumą.
Buržuazija pajungė kaimą miesto viešpatavimui. Ji sukūrė milžiniškus miestus, žymiai padidino miesto gyventojų skaičių, palyginti su kaimo gyventojų skaičiumi, ir tuo būdu žymią gyventojų dalį išplėšė iš kaimo gyvenimo idiotizmo. Kaip buržuazija padarė kaimą priklausomą nuo miesto, taip barbariškas ir pusiau barbariškas šalis ji padarė priklausomas nuo civilizuotų šalių, valstiečių tautas — priklausomas nuo buržuazinių tautų, Rytus — nuo Vakarų.
Buržuazija vis labiau ir labiau naikina gamybos priemonių, nuosavybės ir gyventojų susiskaldymą. Ji sutankino gyventojus, centralizavo gamybos priemones, sukoncentravo nuosavybę nedaugelio rankose. To būtina pasekmė buvo politinė centralizacija. Nepriklausomos, beveik tik sąjungos santykiais tesujungtos sritys su skirtingais interesais, įstatymais, vyriausybėmis ir muitais buvo sujungtos į vieną naciją su viena vyriausybe, su vienais įstatymais, su vienu nacionaliniu klasiniu interesu, su viena muitų siena.
Buržuazija per nepilną savo klasinio viešpatavimo šimtmetį sukūrė gausingesnes ir didingesnes gamybines jėgas, negu visos ankstyvesnės kartos, drauge paimtos. Gamtos jėgų pajungimas, mašininė gamyba, chemijos pritaikymas pramonei ir žemdirbystei, garlaivininkystė, geležinkeliai, elektros telegrafas, ištisų pasaulio dalių įsavinimas žemdirbystei, upių pritaikymas laivininkystei, ištisos, lyg iš žemės išaugusios, gyventojų masės,— kuris ankstyvesnis amžius galėjo spėti, kad visuomeninio darbo gelmėse glūdi tokios gamybinės jėgos!
Taigi mes matėme, kad gamybos ir mainų priemonės, kurių pagrindu susikūrė buržuazija, buvo sukurtos feodalinėje visuomenėje. Tam tikroje šių gamybos ir mainų priemonių išsivystymo pakopoje tie santykiai, kuriems esant vyko feodalinės visuomenės gamyba ir mainai, feodalinė žemdirbystės ir pramonės organizacija, vienu žodžiu, feodaliniai nuosavybės santykiai, jau nebeatitiko išsivysčiusių gamybinių jėgų. Jie stabdė gamybą, užuot ją vystę. Jie virto jos pančiais. Juos būtina buvo sudaužyti, ir jie buvo sudaužyti.
Jų vietą užėmė laisvoji konkurencija su ją atitinkančia visuomenine ir politine santvarka, su ekonominiu ir politiniu buržuazijos klasės viešpatavimu.
Mūsų akyse vyksta panašus judėjimas. Šiuolaikinė buržuazinė visuomenė su savo buržuaziniais gamybos ir mainų santykiais, buržuaziniais nuosavybės santykiais, lyg burte išbūrusi tokias galingas gamybos ir mainų priemones, panaši į burtininką, kuris nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų. Jau keli dešimtmečiai, kai pramonės ir prekybos istorija tėra tik istorija šiuolaikinių gamybinių jėgų kovos prieš šiuolaikinius gamybinius santykius, prieš tuos nuosavybės santykius, kurie yra buržuazijos egzistavimo ir jos viešpatavimo sąlyga. Užtenka paminėti prekybos krizes, kurios, periodiškai pasikartodamos, vis grėsmingiau kelia pavojų visos buržuazinės visuomenės gyvavimui. Prekybos krizių metu kaskart sunaikinama žymi dalis ne tiktai pagamintų gaminių, bet ir jau sukurtų gamybinių jėgų. Krizių metu ima siausti visuomeninė epidemija, kuri visose ankstyvesnėse epochose būtų atrodžiusi nesąmonė,— perprodukcijos epidemija. Visuomenė netikėtai pasijunta esanti atblokšta atgal į staiga atsiradusią barbarybės būklę, tartum badas, visuotinis naikinamasis karas būtų atėmę iš jos visas pragyvenimo priemones, atrodo, jog pramonė, prekyba sunaikintos,— ir kodėl? Todėl, kad visuomenė turi per daug civilizacijos, per daug pragyvenimo priemonių, per daug pramonės, per daug prekybos. Jos žinioje esančios gamybinės jėgos nebetarnauja buržuaziniams nuosavybės santykiams išsivystyti; priešingai, tos jėgos esamiems santykiams pasidarė pernelyg didelės, buržuaziniai santykiai stabdo jų išsivystymą; ir kada gamybinės jėgos pradeda įveikti šias kliūtis, jos sukelia netvarką visoje buržuazinėje visuomenėje, sudaro pavojų buržuazinės nuosavybės egzistavimui. Buržuaziniai santykiai pasidarė per ankšti, kad galėtų sutalpinti visus jų sukurtus turtus.— Kuriuo būdu buržuazija nugali krizes? Iš vienos pusės, priverstinai sunaikindama ištisas mases gamybinių jėgų, iš antros pusės, užkariaudama naujas rinkas ir geriau panaudodama senąsias. Tad kaip? Taip, kad ji parengia dar visapusiškesnes ir dar labiau naikinančias krizes ir sumažina priešveikos priemones prieš krizes.
Ginklas, kuriuo buržuazija nuvertė feodalizmą, dabar atsigręžia prieš pačią buržuaziją.
Tačiau buržuazija ne tik nusikalė ginklą, kuris jai neša mirtį: ji pagimdė ir žmones, kurie tą ginklą nukreips prieš ją,— šiuolaikinius darbininkus, proletarus.
Tuo pačiu mastu, kaip vystosi buržuazija, t. y. kapitalas, vystosi ir proletariatas, klasė šiuolaikinių darbininkų, kurie tik tuomet tegali gyventi, kai randa darbo, o darbo jie gali rasti tik tol, kol jų darbas didina kapitalą. Šie darbininkai, kurie priversti pardavinėti save pavienečiui, yra tokia pat prekė, kaip ir kiekvienas kitas prekybos objektas, todėl juos lygiai taip pat liečia visi konkurencijos atsitiktinumai, visi rinkos svyravimai.
Besiplečiant mašinų panaudojimui ir darbo pasidalijimui, proletarų darbas neteko bet kokio savarankiško pobūdžio, o drauge ir bet kokio patrauklumo darbininkui. Darbininkas tampa paprastu mašinos priedėliu, iš jo tereikalaujama tik paprasčiausių, vienodžiausių ir lengviausiai išmokstamų veiksmų. Todėl darbininko išlaikymo išlaidos apsiriboja beveik tik tomis pragyvenimo priemonėmis, kurios reikalingos jam išlaikyti ir jo giminei toliau tęsti. Tačiau bet kurios prekės, taigi ir darbo[B], kaina yra lygi jos gamybos kaštams. Todėl, didėjant darbo nepatrauklumui, kartu mažėja ir darbo užmokestis. Dar daugiau: didėjant mašinų panaudojimui ir darbo pasidalijimui, didėja ir darbo kiekis, ar tai padidinant darbo valandų skaičių, ar tai padidinant darbo kiekį, kurį reikalaujama atlikti per tam tikrą laiko tarpą, ar pagreitinant mašinų veikimą ir t. t.
Šiuolaikinė pramonė patriarchalinio meistro dirbtuvėlę pavertė stambiu pramoninio kapitalisto fabriku. Į fabriką sugrūstos darbininkų masės organizuojamos kareiviškai. Kaip eiliniai pramonės kareiviai, jie atiduodami ištisos puskarininkių ir karininkų hierarchijos priežiūrai. Jie yra ne tik buržuazijos klasės, buržuazinės valstybės vergai, juos kasdien ir kas valandą pavergia mašina, prižiūrėtojas ir visų pirma pats atskiras buržua-fabrikantas. Ši despotija yra tuo smulkmeniškesnė, nekenčiamesnė, tuo labiau pykdo, kuo atviriau jos tikslu yra skelbiamas pasipelnymas.
Kuo mažiau rankų darbas tereikalauja įgudimo ir jėgos, t. y. kuo labiau vystosi šiuolaikinė pramonė, tuo daugiau vyrų darbą išstumia moterų ir vaikų darbas. Darbininkų klasės atžvilgiu lyties ir amžiaus skirtumai netenka bet kurios visuomeninės reikšmės. Teegzistuoja tik darbo instrumentai, reikalaujantys įvairių išlaidų priklausomai nuo amžiaus ir lyties.
Kai tik fabrikantas baigia darbininką išnaudoti ir darbininkas gauna pagaliau savo darbo užmokestį grynais pinigais, jį užpuola kitos buržuazijos dalys — namų savininkas, krautuvininkas, lupikautojas ir t. t.
Vidurinio luomo žemesnieji sluoksniai: smulkieji pramonininkai, smulkieji pirkliai ir rentininkai, amatininkai ir valstiečiai — visos šios klasės smunka į proletariato eiles, iš dalies dėl to, kad jų mažo kapitalo nepakanka stambiosios pramonės įmonėms ir jis neišlaiko konkurencijos su stambiaisiais kapitalistais, iš dalies dėl to, kad, įvedus naujus gamybos būdus, jų profesinis meistriškumas netenka vertės. Taip rekrutuojamas proletariatas iš visų gyventojų klasių.
Proletariatas pereina įvairias išsivystymo pakopas. Jo kova prieš buržuaziją prasideda kartu su jo egzistavimu.
Pradžioje kovoja atskiri darbininkai, vėliau vieno fabriko darbininkai, vėliau vienos darbo šakos darbininkai vienoje vietoje prieš atskirą buržua, kuris juos tiesiogiai išnaudoja. Darbininkai kreipia savo smūgius ne tik prieš buržuazinius gamybinius santykius, bet ir prieš pačius gamybos įrankius; jie naikina užsienines konkuruojančias prekes, daužo mašinas, padeginėja fabrikus, mėgina jėga atstatyti prarastąją viduramžinio darbininko padėtį.
Šioje išsivystymo pakopoje darbininkai sudaro išsisklaidžiusią po visą šalį ir konkurencijos suskaldytą masę. Darbininkų masių susibūrimas kol kas dar nėra jų pačių susivienijimo padarinys, bet tik buržuazijos susivienijimo padarinys, nes buržuazija savo politiniams tikslams pasiekti turi, ir kol kas dar gali, išjudinti visą proletariatą. Taigi šioje pakopoje proletarai kovoja ne su savo priešais, bet su savo priešų priešais — absoliutinės monarchijos liekanomis, žemvaldžiais, nepramoniniais buržua, smulkiaisiais buržua. Tuo būdu visas istorinis judėjimas sukoncentruojamas buržuazijos rankose; kiekviena šiomis sąlygomis pasiekta pergalė yra buržuazijos pergalė.
Tačiau, pramonei besivystant, ne tiktai proletariato skaičius didėja; jis suburiamas į dideles mases, jo jėga auga, ir jis ją vis labiau jaučia. Proletariato interesai ir gyvenimo sąlygos vis labiau išsilygina, mašinoms vis labiau nudilinant skirtumus tarp atskirų darbo rūšių ir beveik visur numušant darbo užmokestį iki vienodai žemo lygio. Dėl didėjančios buržua savitarpio konkurencijos ir iš jos kylančių prekybos krizių darbininkų darbo užmokestis darosi vis labiau nepastovus; vis sparčiau besivystąs, nepaliaujamas mašinų tobulėjimas proletarų gyvenimo padėtį daro vis mažiau užtikrintą; susirėmimai tarp atskiro darbininko ir atskiro buržua vis daugiau įgauna dviejų klasių susirėmimo pobūdį. Darbininkai pradeda nuo to, jog ima sudarinėti koalicijas[C] prieš buržua; jie veikia išvien, gindami savo darbo užmokestį. Jie net steigia nuolatines asociacijas, kad galėtų apsirūpinti lėšomis galimų susirėmimų atveju. Vietomis kova pereina į atvirus sukilimus.
Kartkartėmis darbininkai nugali, bet tos pergalės tėra trumpalaikės. Tikrasis jų kovos rezultatas yra ne tiesioginis laimėjimas, bet vis labiau besiplečiantis darbininkų susivienijimas. Jį skatina besivystančios susisiekimo priemonės, kurias sukuria stambioji pramonė ir kurios nustato ryšius tarp įvairių vietovių darbininkų. Vien tų ryšių ir tereikia, kad būtų centralizuota daugelis vietinių visur tą patį pobūdį turinčios kovos židinių ir kad jie būtų sulieti į vieną nacionalinę, klasinę kovą. O kiekviena klasių kova yra politinė kova. Ir tą susivienijimą, kuriam viduramžių miestiečiams su jų kaimiškais keliais buvo reikalingi šimtmečiai, mūsų laikų proletarai geležinkelių dėka pasiekia per nedaugelį metų.
Tas proletarų organizavimasis į klasę, o kartu ir į politinę partiją, kiekvieną akimirksnį vėl suardomas pačių darbininkų savitarpio konkurencijos. Tačiau proletarų organizacija vėl ir vėl iškyla, vis stipresnė, tvirtesnė, galingesnė. Pasinaudodama atskirų buržuazijos sluoksnių tarpusavio vaidais, ji priverčia įstatymais pripažinti kai kuriuos darbininkų interesus. Pavyzdžiui, dešimties valandų darbo dienos įstatymas Anglijoje.
Iš viso susirėmimai senosios visuomenės viduje daugeliu atžvilgių skatina proletariato vystymosi procesą. Buržuazija nuolat kovoja: pradžioje prieš aristokratiją, vėliau prieš tas pačios buržuazijos dalis, kurių interesai ima prieštarauti pramonės pažangai, ir visuomet — prieš visų užsienio šalių buržuaziją. Visose tose kovose ji priversta kreiptis į proletariatą, šaukti jį į pagalbą ir tuo būdu įtraukti jį į politinį judėjimą. Taigi ji pati perleidžia proletariatui savo pačios išsilavinimo elementus[D], t. y. ginklą prieš save pačią.
Toliau, kaip matėme, pramonės pažanga nubloškia į proletariato eiles ištisus viešpataujančiosios klasės sluoksnius arba bent sudaro grėsmę jų gyvenimo sąlygoms. Jie taip pat atneša proletariatui didelį kiekį išsilavinimo elementų.
Pagaliau tais laikotarpiais, kai klasių kova artėja prie atomazgos, irimo procesas viešpataujančioje klasėje, visos senosios visuomenės viduje įgauna tokį audringą, tokį smarkų pobūdį, jog nedidelė viešpataujančiosios klasės dalis išsižada jos ir prisijungia prie revoliucinės klasės, prie tos klasės, kuriai priklauso ateitis. Štai kodėl, kaip anksčiau dalis bajorijos perėjo į buržuazijos pusę, taip dabar dalis buržuazijos pereina į proletariato pusę, būtent — dalis buržua-ideologų, kurie pakilo iki teorinio visos istorijos raidos supratimo.
Iš visų klasių, kurios dabar stovi prieš buržuaziją, tik proletariatas tėra tikrai revoliucinė klasė. Visos kitos klasės smunka ir nyksta, stambiajai pramonei besivystant, o proletariatas yra jos pačios produktas.
Viduriniai luomai: smulkusis pramonininkas, smulkusis pirklys, amatininkas ir valstietis — visi jie kovoja prieš buržuaziją, norėdami išgelbėti nuo žlugimo savo, kaip vidurinių luomų, egzistavimą. Taigi jie nėra revoliuciniai, bet konservatyvūs. Dar daugiau, jie yra reakciniai: jie stengiasi pasukti atgal istorijos ratą. Jeigu jie yra revoliuciniai, tai tik tiek, kiek jiems gresia perėjimas į proletariato eiles, kiek jie gina ne savo dabartinius, bet savo būsimuosius interesus, kiek jie atsisako savo požiūrio ir priima proletariato požiūrį.
Liumpenproletariatą, tą pasyvųjį senosios visuomenės pačių apatinių sluoksnių puvimo produktą, proletarinė revoliucija vietomis įtraukia į judėjimą, tačiau dėl visos savo gyvenimo padėties jis žymiai labiau linkęs parsiduoti reakcijos intrigoms.
Senosios visuomenės gyvenimo sąlygos jau sunaikintos proletariato gyvenimo sąlygose. Proletaras neturi nuosavybės; jo santykiai su žmona ir vaikais jau nebeturi nieko bendro su buržuazinės šeimos santykiais, šiuolaikinis darbas pramonėje, šiuolaikinis kapitalo jungas, toks pat tiek Anglijoje, tiek ir Prancūzijoje, tiek Amerikoje, tiek ir Vokietijoje, nutrynė nuo jo bet kurį nacionalinį pobūdį. Įstatymai, moralė, religija — visa tai jam tėra ne daugiau kaip buržuaziniai prietarai, už kurių slepiasi buržuazijos interesai.
Visos ankstyvesnės klasės, išsikovojusios valdžią, siekė savo jau iškovotą gyvenimo padėtį sustiprinti, primesdamos visai visuomenei sąlygas, užtikrinančias jų pasisavinimo būdą. Tuo tarpu proletarai gali išsikovoti visuomenines gamybines jėgas, tik panaikindami dabartinį savą pasisavinimo būdą ir drauge visą lig šiol buvusį pasisavinimo būdą. Proletarai neturi nieko savo, ką jie turėtų saugoti, jie turi sugriauti visa, kas lig šiol saugojo ir užtikrino privatinę nuosavybę.
Visi ligšioliniai judėjimai buvo mažumos judėjimai arba vyko, vadovaujantis mažumos interesais. Proletarų judėjimas yra savarankiškas milžiniškos daugumos judėjimas, vadovaujantis milžiniškos daugumos interesais. Proletariatas, pats žemutinis šiuolaikinės visuomenės sluoksnis, negali pasikelti, negali išsitiesti be to, kad tuo pat metu neišlėktų į orą visas ant jo riogsantis antstatas iš tų sluoksnių, kurie sudaro oficialiąją visuomenę.
Proletariato kova prieš buržuaziją, jei ne turiniu, tai savo forma, iš pradžių yra nacionalinė kova. Kiekvienos šalies proletariatas, žinoma, pirmiausia turi baigti su savąja buržuazija.
Vaizduodami bendriausias proletariato vystymosi fazes, mes stebėjome daugiau ar mažiau paslėptą pilietinį karą šiuolaikinėje visuomenėje ligi to taško, kada jis virsta atvira revoliucija ir proletariatas, jėga nuversdamas buržuaziją, sukuria savo viešpatavimą.
Visos ligšiolinės visuomenės, kaip matėme, rėmėsi engiančiųjų ir engiamųjų klasių antagonizmu. Tačiau, kad būtų galima kurią nors klasę engti, reikia užtikrinti sąlygas, kuriomis ji galėtų bent skursti savo vergišką gyvenimą. Baudžiavos laikais baudžiauninkas prasimušė ligi komunos nario padėties taip pat, kaip po feodalinio absoliutizmo jungu smulkusis buržua prasimušė ligi buržua padėties. Priešingai, šiuolaikinis darbininkas, užuot kilęs su pramonės pažanga, nuolat smunka vis žemyn, žemiau savo paties klasės gyvenimo sąlygų. Darbininkas tampa pauperiu, ir pauperizmas auga dar sparčiau, negu gyventojai ir turtingumas. Tatai aiškiai parodo, kad buržuazija nesugeba toliau likti valdančia visuomenės klase ir primesti visai visuomenei savo klasės gyvenimo sąlygų, kaip reguliuojančio įstatymo. Ji nesugeba viešpatauti, nes nesugeba savo vergui užtikrinti net vergiško gyvenimo lygio, nes yra priversta leisti jam nusmukti ligi tokios padėties, kada ji turi jį maitinti, užuot pati maitinusis jo sąskaita. Visuomenė jau nebegali gyventi jos valdoma, t. y. jos gyvenimas jau nebesuderinamas su visuomene.
Pagrindinė buržuazijos klasės gyvavimo ir viešpatavimo sąlyga yra turtų sukaupimas privačių asmenų rankose, kapitalo sudarymas ir didinimas. Kapitalo egzistavimo sąlyga yra samdomasis darbas. Samdomasis darbas laikosi išimtinai darbininkų savitarpio konkurencija. Pramonės pažanga, kurios priverstinis nešėjas yra nepajėgianti jai priešintis buržuazija, vietoj darbininkų susiskaldymo dėl konkurencijos iškelia jų revoliucinį susivienijimą su asociacijos pagalba. Tuo būdu, stambiajai pramonei besivystant, iš po buržuazijos kojų išmušamas pats pagrindas, kuriuo ji gamina ir pasisavina gaminius. Pirmiausia ji gamina savo pačios duobkasius. Jos žlugimas ir proletariato pergalė yra lygiai neišvengiami.
(1)Kaip buržuazija suprantama klasė šiuolaikinių kapitalistų, visuomeninės gamybos priemonių savininkų, naudojančių samdomąjį darbą. Kaip proletariatas suprantama klasė šiuolaikinių samdomųjų darbininkų, kurie, neturėdami savų gamybos priemonių, yra priversti pardavinėti savo darbo jėgą, kad galėtų gyventi. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
(2)T. y. visa istorija, kuri mus pasiekė rašytiniuose šaltiniuose. Visuomenės priešistorijis, toji visuomenės organizacija, kuri buvo anksčiau, negu siekia rašytinė istorija, 1847 metais buvo dar beveik visai nežinoma. Po to Haksthauzenas atrado bendruomeninę žemės nuosavybę Rusijoje, Maureris įrodė, kad ji buvo visuomeninis pagrindas, nuo kurio savo istorinį išsivystymą pradėjo visos germanų gentys, ir palaipsniui paaiškėjo, kad kaimo bendruomenė, bendrai valdanti žemę, yra arba buvo pirmykštė visuomenės forma visur, nuo Indijos iki Airijos. Pagaliau Morganas užbaigė šį darbą, atrasdamas tikrąją giminės esmę ir jos padėtį gentyje ir tuo būdu išaiškindamas vidinę šios pirmykštės komunistinės visuomenės organizaciją jos tipiniu pavidalu. Yrant šiai pirmykštei bendruomenei, prasideda visuomenės susisluoksniavimas į atskiras ir pagaliau į antagonistines klases. Aš mėginau tirti šį irimo procesą veikale: „Der Ursprung der Familie, des Privateigentums und des Staats“, 2 leid., Stuttgart, 1886. [Žr. F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, t. II, Vilnius, 1950.] (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
(3)Cecho meistras — tai turįs visas teises cecho narys, meistras ceche, o ne cecho seniūnas. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
(4)„Komunomis“ Prancūzijoje vadinosi miestai net ligi to laiko, kai jie išsikovojo iš savo feodalinių valdovų bei ponų vietinę savivaldą ir politines „trečiojo luomo“ teises. Aplamai imant, čia kaip tipinė ekonominio buržuazijos išsivystymo šalis paimta Anglija, o kaip tipinė jos politinio išsivystymo šalis — Prancūzija. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
Komuna — taip vadino Italijos ir Prancūzijos miestiečiai savo miesto bendruomenę, kai jie iš savo feodalinių ponų nusipirko arba išsikovojo pirmąsias savivaldos teises. (Engelso pastaba vokiškajame 1890 metų leidime.)
[A]Angliškajame 1888 metų leidime, kurį redagavo Engelsas, po žodžių „nepriklausoma miestiečių respublika“ įdėti žodžiai: „(kaip Italijoje ir Vokietijoje)“, o po žodžių „trečiasis, mokestinis monarchijos luomas“ — „(kaip Prancūzijoje)“.
[B]Vėliau Marksas parodė, kad darbininkas parduoda ne darbą, bet darbo jėgą. Žr. šiuo klausimu Engelso įvadą Markso veikalui „Samdomasis darbas ir kapitalas“. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, t. I, p. 44.
[C]Angliškajame 1888 metų leidime po žodžio „koalicijas“ įterpta: „(profesines sąjungas)“.
[D]Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių „savo pačios išsilavinimo elementus“ išspausdinta: „savo pačios politinio ir bendrojo išsilavinimo elementus“.