Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
Koks yra iš viso komunistų santykis su proletarais?
Komunistai nėra ypatinga partija, kuri stovi prieš kitas darbininkų partijas.
Jie neturi jokių interesų, kurie skirtųsi nuo viso proletariato interesų.
Jie neiškelia jokių ypatingų[A] principų, kuriems jie norėtų pritaikyti proletarinį judėjimą.
Komunistai skiriasi nuo kitų proletarinių partijų tik tuo, kad jie, iš vienos pusės, įvairių nacijų proletarų kovoje iškelia ir gina bendruosius, nepriklausomus nuo tautybės viso proletariato interesus; iš antros pusės, tuo, kad įvairiose išsivystymo pakopose, per kurias pereina proletariato kova prieš buržuaziją, jie visuomet atstovauja viso judėjimo interesams.
Taigi komunistai praktikoje yra ryžtingiausia, visados skatinanti žengti į priekį[B] visų šalių darbininkų partijų dalis, o teoriniu atžvilgiu jie už likusiąją proletariato masę pranašesni tuo, kad supranta proletariato judėjimo sąlygas, eigą ir bendruosius rezultatus.
Artimiausias komunistų tikslas yra tas pats, kaip ir visų kitų proletarinių partijų: proletariato formavimas į klasę, buržuazijos viešpatavimo nuvertimas, proletariato iškovojimas politinės valdžios.
Komunistų teoriniai teiginiai jokiu būdu nėra paremti vieno ar kito pasaulio atnaujintojo išgalvotomis arba išrastomis idėjomis, principais.
Jie yra tik bendra tikrų vykstančios klasių kovos santykių išraiška, mūsų akyse vykstančio istorinio judėjimo išraiška. Anksčiau egzistavusių nuosavybės santykių panaikinimas nėra kažkas būdingo vien tik komunizmui.
Visi nuosavybės santykiai istorijos eigoje tolydžio buvo pakeičiami, nuolat istoriškai jiems kitėjant.
Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucija panaikino feodalinę nuosavybę, pakeisdama ją buržuazine nuosavybe.
Komunizmo skiriamasis bruožas yra ne nuosavybės panaikinimas iš viso, bet buržuazinės nuosavybės panaikinimas.
Tačiau šiuolaikinė buržuazinė privatinė nuosavybė yra paskutinė ir pilniausia išraiška tokio produktų gaminimo ir pasisavinimo, kuris remiasi klasiniais antagonizmais, tuo, kad vieni išnaudoja kitus[C].
Ta prasme komunistai savo teoriją gali išreikšti vienu teiginiu: privatinės nuosavybės panaikinimas.
Mums, komunistams, būdavo prikaišiojama, kad mes norį panaikinti asmeniškai įgytą, savo darbu uždirbtą nuosavybę, tą nuosavybę, kuri sudaranti bet kokios asmens laisvės, veiklos ir savarankiškumo pagrindą.
Užsidirbta, įsigyta, savo darbu pelnyta nuosavybė! Ar jūs kalbate apie smulkiosios buržuazijos, smulkiųjų valstiečių nuosavybę, kuri yra ankstyvesnė už buržuazinę nuosavybę? Mums nėra ko ją naikinti, pramonės išsivystymas ją panaikino ir kasdien tebenaikina.
O gal jūs kalbate apie šiuolaikinę buržuazinę privatinę nuosavybę?
Bet ar samdomasis darbas, proletaro darbas, sukuria jam nuosavybę? Jokiu būdu. Tas darbas sukuria kapitalą, t. y. nuosavybę, kuri išnaudoja samdomąjį darbą ir kuri gali didėti tik ta sąlyga, jeigu ji sukuria naują samdomąjį darbą, kad vėl jį išnaudotų. Dabartinės formos nuosavybė remiasi kapitalo ir samdomojo darbo priešingumu. Panagrinėkime abi šio priešingumo puses.
Būti kapitalistu — reiškia užimti gamyboje ne tik grynai asmeninę, bet ir visuomeninę padėtį. Kapitalas yra kolektyvus produktas ir gali būti išjudintas tik bendrai veikiant daugeliui visuomenės narių, o galų gale — tik visiems visuomenės nariams bendrai veikiant.
Taigi kapitalas yra ne asmeninė, o visuomeninė jėga.
Vadinasi, jei kapitalas bus paverstas kolektyvine, visiems visuomenės nariams priklausančia nuosavybe, tai asmeninė nuosavybė nepavirs visuomenine. Pasikeis tik visuomeninis nuosavybės pobūdis. Ji neteks savo klasinio pobūdžio.
Pereikime prie samdomojo darbo.
Vidutinė samdomojo darbo kaina yra darbo užmokesčio minimumas, t. y. suma pragyvenimo priemonių, būtinų darbininko, kaip darbininko, gyvybei išlaikyti. Vadinasi, to, ką samdomasis darbininkas savo veikla pasisavina, vos užtenka jo gyvybei reprodukuoti. Mes visai neketiname panaikinti šio asmeninio pasisavinimo darbo produktų, tiesiog skiriamų gyvybei reprodukuoti, pasisavinimo, nepaliekančio jokio pertekliaus, kuris galėtų sukurti valdžią svetimam darbui. Mes tenorime panaikinti skurdų šio pasisavinimo pobūdį, kai darbininkas gyvena tik tam, kad didintų kapitalą, ir gyvena tik tiek, kiek to reikalauja viešpataujančios klasės interesai.
Buržuazinėje visuomenėje gyvasis darbas yra tik priemonė sukauptajam darbui didinti. Komunistinėje visuomenėje sukauptasis darbas — tai tik priemonė darbininkų gyvenimo procesui plėsti, turtinti, lengvinti.
Tuo būdu buržuazinėje visuomenėje praeitis vyrauja prieš dabartį, komunistinėje — dabartis vyrauja prieš praeitį. Buržuazinėje visuomenėje kapitalas yra savarankiškas ir individualus, o dirbantysis individas yra nesavarankiškas ir nuasmenintas.
Ir šių santykių panaikinimą buržuazija vadina asmenybės ir laisvės panaikinimu! Ji teisi. Tikrai, čia yra kalbama apie buržuazinės asmenybės, buržuazinio savarankiškumo ir buržuazinės laisvės panaikinimą.
Dabartinių buržuazinių gamybinių santykių ribose laisvė suprantama kaip prekybos laisvė, kaip laisvė pirkti ir parduoti.
Bet kai žlunga verteivystė, žlunga ir laisva verteivystė. Kalbos apie laisvą verteivystę, kaip ir visos kitos išpūstos mūsų buržua kalbos apie laisvę, iš viso turi prasmę tik kalbant apie suvaržytąją verteivystę, apie pavergtąjį viduramžio miestietį, bet ne apie komunistinį verteivystės, buržuazinių gamybinių santykių ir pačios buržuazijos panaikinimą.
Jus pagauna siaubas, kad mes norime panaikinti privatinę nuosavybę. Bet jūsų dabartinėje visuomenėje privatinė nuosavybė yra panaikinta devynioms dešimtosioms jos narių; ji egzistuoja kaip tik dėl to, kad ji neegzistuoja devynioms dešimtosioms. Taigi jūs mums prikaišiojate, kad mes norime panaikinti nuosavybę, kurios buvimo būtina sąlyga yra nuosavybės nebuvimas milžiniškai visuomenės daugumai.
Vienu žodžiu, jūs mums prikaišiojate, kad mes norime panaikinti jūsų nuosavybę. Taip, mes tikrai tai norime padaryti.
Nuo to momento, kai nebebus galima darbo paversti kapitalu, pinigais, žemės renta, trumpai sakant, visuomenine jėga, kurią galima monopolizuoti, t. y. nuo to momento, kai asmeninė nuosavybė nebegalės pavirsti buržuazine nuosavybe,— nuo to momento, pareiškiate jūs, būsianti panaikinta asmenybė.
Vadinasi, jūs pripažįstate, kad asmenybe jūs laikote ne ką kitą, kaip tik buržua, t. y. buržuazinį savininką. Tokia asmenybė iš tikrųjų turi būti panaikinta.
Komunizmas niekam neatima galimumo savintis visuomeninius gaminius, jis atima tik galimumą, pasinaudojant tuo pasisavinimu, pavergti svetimą darbą.
Buvo iškeliamas prieštaravimas, kad, panaikinus privatinę nuosavybę, nutrūksianti bet kuri veikla, įsiviešpatausianti visuotinė tinginystė.
Jei taip, tai buržuazinė visuomenė jau seniai turėjo pražūti dėl tinginystės, nes čia tie, kurie dirba, nieko neįsigyja, o tie, kurie įsigyja, nedirba. Visi tie būkštavimai suvedami į tautologiją, kad nebėra samdomojo darbo, jei nebėra kapitalo.
Visi priekaištai, kurie nukreipti prieš komunistinį materialinių produktų pasisavinimo ir gamybos būdą, taip pat liečia protinio darbo produktų pasisavinimą ir gamybą. Panašiai kaip klasinės nuosavybės panaikinimas buržua atrodo esąs pačios gamybos panaikinimas, taip ir klasinio išsimokslinimo panaikinimas jam yra tolygus išsimokslinimo panaikinimui iš viso.
Išsimokslinimas, kurio žlugimą jis apgailestauja, milžiniškai daugumai yra pavirtimas mašinos priedėliu.
Tačiau nesiginčykite su mumis, įvertindami buržuazinės nuosavybės panaikinimą savų buržuazinių laisvės, išsimokslinimo, teisės ir t. t. sąvokų požiūriu. Pačios jūsų idėjos yra buržuazinių gamybinių santykių ir buržuazinių nuosavybės santykių padarinys, taip pat kaip ir jūsų teisė yra tiktai įstatymu paversta jūsų klasės valia, kurios turinį apsprendžia jūsų klasės materialinės gyvenimo sąlygos.
Jūsų šališko supratimo, kuris verčia jus savo gamybinius santykius ir nuosavybės santykius — istorinius, gamybos išsivystymo procese praeinančius santykius — paversti amžinais gamtos ir proto dėsniais, laikėsi visos anksčiau viešpatavusios ir žlugusios klasės. Kai iškyla kalba apie buržuazinę nuosavybę, jūs nebeišdrįstate suprasti to, kas yra jums suprantama antikinės ar feodalinės nuosavybės atžvilgiu.
Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.
Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija.
Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.
O gal jūs mums prikišate, kad mes norime panaikinti tokią padėtį, kai tėvai išnaudoja vaikus? Mes prisipažįstame tuo kalti.
Bet jūs sakote, kad mes, pakeisdami naminį auklėjimą visuomeniniu, norime panaikinti brangiausius žmogui santykius.
O jūsų auklėjimą ar ne visuomenė nulemia? Ar jis nenulemiamas visuomeninių santykių, kuriuose jūs auklėjate, ar nenulemiamas tiesioginio arba netiesioginio visuomenės įsikišimo per mokyklą ir t. t.? Komunistai neišgalvoja visuomenės įtakos auklėjimui; jie tik pakeičia jo pobūdį, jie išplėšia auklėjimą iš viešpataujančios klasės įtakos.
Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą, kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi šeimos ryšiai proletarų tarpe ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais.
Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą,— šaukia mums choru visa buržuazija.
Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, žinoma, negali negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.
Jam nė į galvą neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis.
Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.
Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų žinioje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, vieni iš kitų viliodami žmonas.
Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai, kad veidmainiškai paslėptą žmonų bendrumą jie norį pakeisti oficialiu, atviru žmonų bendrumu. Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y. oficialioji ir neoficialioji prostitucija.
Toliau, komunistams prikaišiojama, kad jie norį panaikinti tėvynę, tautybę.
Darbininkai neturi tėvynės. Negalima iš jų atimti to, ko jie neturi. Kadangi proletariatas pirmiausia turi išsikovoti politinę valdžią, pakilti į nacionalinės klasės padėtį[D], pats konstituotis kaip nacija, jis pats dar tebėra nacionalus, nors ir visiškai ne ta prasme, kaip tai supranta buržuazija.
Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir labiau nyksta jau besivystant buržuazijai, esant prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų vienodumui.
Proletariato viešpatavimas dar labiau pagreitins jų išnykimą. Suvienytas bent civilizuotųjų šalių veikimas yra viena iš pirmųjų proletariato išsivadavimo sąlygų.
Panaikinus individų vienas kito išnaudojimą, bus panaikintas ir nacijų viena kitos išnaudojimas.
Išnykus klasių antagonizmui nacijos viduje, išnyks ir priešiški nacijų savitarpio santykiai.
Kaltinimų, keliamų komunizmui religiniu, filosofiniu ir aplamai ideologiniu požiūriu, neverta plačiau nagrinėti.
Ar reikia didelės išminties suprasti, kad drauge su žmonių gyvenimo sąlygomis, su jų visuomeniniais santykiais, jų visuomenine būtimi keičiasi taip pat ir jų vaizdiniai, pažiūros ir sąvokos,— vienu žodžiu, jų sąmonė?
Ką gi kita įrodo idėjų istorija, jeigu ne tai, kad dvasinė gamyba keičiasi drauge su materialine? Viešpataujančios bet kurio laikotarpio idėjos visuomet buvo tiktai viešpataujančios klasės idėjos.
Kalbama apie idėjas, kurios revoliucina visą visuomenę; tuo tik išreiškiamas tas faktas, kad senosios visuomenės viduje yra susidarę naujos visuomenės elementai, kad, yrant senosioms gyvenimo sąlygoms, kartu vyksta ir senųjų idėjų irimas.
Kai senasis pasaulis artėjo prie žlugimo, senosios religijos buvo nugalėtos krikščioniškosios religijos. Kai krikščionybės idėjos XVIII amžiuje buvo triuškinamos švietimo idėjų, feodalinė visuomenė kovojo savo žūtbūtinę kovą su anuo metu revoliucine buržuazija. Sąžinės ir religijos laisvės idėjos reiškė tik laisvosios konkurencijos viešpatavimą pažinimo srityje.
„Bet“, pasakys mums, „religinės, moralinės, filosofinės, politinės, teisinės idėjos ir t. t., žinoma, keitėsi istorinio išsivystymo eigoje. Tačiau religija, moralė, filosofija, politika, teisė visuomet išlikdavo toje nenutrūkstamoje kaitoje.
Be to, esama ir amžinų tiesų, kaip laisvė, teisingumas ir t. t., kurios yra bendros visoms visuomenės išsivystymo stadijoms. O komunizmas panaikina amžinąsias tiesas, jis panaikina religiją, moralę, užuot suteikęs joms naują pavidalą, taigi jis prieštarauja visai ligšiolinei istorijos raidai“.
Kokia šio kaltinimo esmė? Visų ligšiolinių visuomenių istoriją sudarė vystymasis klasių priešingumų, kurie įvairiose epochose buvo įvairaus pavidalo.
Tačiau, kad ir kokio pavidalo buvo tie priešingumai, vienas faktas yra bendras visiems praėjusiems šimtmečiams, būtent, kad viena visuomenės dalis išnaudojo kitą dalį. Todėl nenuostabu, kad visų šimtmečių visuomeninė sąmonė, nepaisant visų įvairumų ir skirtingumų, vystosi tam tikromis bendromis formomis, sąmonės formomis, kurios visiškai išnyks, tik galutinai išnykus klasių priešingumui.
Komunistinė revoliucija yra kuo ryžtingiausias atsisakymas nuosavybės santykių, paveldėtų iš praeities; nenuostabu, kad savo išsivystymo eigoje ji kuo ryžtingiausiai išsižada iš praeities paveldėtų idėjų.
Tačiau palikime buržuazijos priekaištus komunizmui.
Jau aukščiau matėme, kad pirmasis žingsnis darbininkų revoliucijoje yra proletariato pavirtimas viešpataujančiąja klase, demokratijos iškovojimas.
Proletariatas panaudos savo politinį viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės, t. y. suorganizuoto kaip viešpataujančioji klasė proletariato, rankose ir kiek galima greičiau gamybinių jėgų sumai padidinti.
Suprantama, pradžioje tai gali įvykti tik despotiškai įsikišus į nuosavybės teisę ir į buržuazinius gamybinius santykius, t. y. panaudojant priemones, kurios ekonominiu požiūriu atrodo nepakankamos ir nepatvarios, bet judėjimo eigoje pačios save perauga[E] ir yra neišvengiamos kaip priemonė viso gamybos būdo perversmui įvykdyti.
Šitos priemonės, žinoma, įvairiose šalyse bus įvairios.
Tačiau pažangiausiose šalyse beveik visur galės būti pritaikytos šios priemonės:
Kai vystymosi eigoje išnyks klasių skirtumai ir visa gamyba susikoncentruos individų asociacijos rankose, viešoji valdžia neteks savo politinio pobūdžio. Politinė valdžia tikrąja prasme — tai organizuota vienos klasės prievarta kitai klasei slopinti. Jei proletariatas, kovodamas prieš buržuaziją, būtinai susivienija į klasę, jei revoliucijos keliu jis pasidaro viešpataujančia klase ir, būdamas viešpataujanti klasė, jėga panaikina senuosius gamybinius santykius, tai drauge su tais gamybiniais santykiais jis panaikina klasių priešingumo buvimo sąlygas, panaikina klases iš viso, o tuo būdu ir savo paties, kaip klasės, viešpatavimą.
Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga.
[A]Angliškajame 1888 metų leidime vietoj „ypatingų“ pasakyta „sektantiškų“.
[B]Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių „visados skatinanti žengti į priekį“ išspausdinta: „pažangiausia“.
[C]Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių „vieni išnaudoja kitus“ išspausdinta: „mažuma išnaudoja daugumą“.
[D]Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių „pakilti į nacionalinės klasės padėtį“ išspausdinta: „pakilti į nacijos vadovaujančiosios klasės padėtį“.
[E]Angliškajame 1888 metų leidime po žodžių „pačios save perauga“ pridėta: „daro būtinus tolesnius puolimus prieš senąją visuomenės santvarką“.
[F]1848 metų leidime: „priešingumui tarp miesto ir kaimo“. 1872 metų leidime ir vėlesniuose vokiškuose leidimuose žodis „priešingumui“ buvo pakeistas žodžiu „skirtumui“. Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių „panaudojimas priemonių skirtumui tarp miesto ir kaimo palaipsniui pašalinti“ išspausdinta: „laipsniškas skirtumo tarp miesto ir kaimo pašalinimas, tolygiau pasiskirstant gyventojams visoje šalyje“.