Karl Marx
Friedrich Engels
Komunistų partijos manifestas
Pagal savo istorinę padėtį Prancūzijos ir Anglijos aristokratija buvo pašaukta rašyti pamfletus prieš šiuolaikinę buržuazinę visuomenę. Prancūzijos 1830 metų liepos revoliucijoje ir Anglijos parlamentinės reformos judėjime ji dar kartą pralaimėjo nekenčiamam išsišokėliui. Apie rimtą politinę kovą jau nebegalėjo būti nė kalbos. Jai liko tik literatūrinė kova. Tačiau ir literatūros srityje kartoti senąsias Restauracijos(1) laikų frazes pasidarė jau nebegalima. Norėdama sužadinti užuojautą, aristokratija turėjo sudaryti įspūdį, kad ji jau nebesirūpina savais interesais ir savo kaltinamąjį aktą buržuazijai formuluoja tik išnaudojamosios darbininkų klasės interesų vardu. Aristokratija mėgino atkeršyti, rašydama paskvilius apie savo naująjį valdovą ir šnibždėdama jam į ausį daugiau ar mažiau grėsmingus pranašavimus.
Tuo būdu atsirado feodalinis socializmas — pusiau laidotuvių rauda, pusiau paskvilis, pusiau praeities aidas, pusiau ateities grasinimas, kai kada savo karčių, sąmojingu, geliančiu nuosprendžiu pataikąs buržuazijai į pačią širdį, bet visuomet sudarąs komišką įspūdį visišku nesugebėjimu suprasti šiuolaikinės istorijos eigą.
Norėdama patraukti liaudį paskui save, aristokratija mojavo, lyg vėliava, proletariato elgetišku krepšiu. Tačiau kiekvieną kartą, kai tik liaudis pasekdavo paskui ją, ji pamatydavo ant jos užpakalio senuosius feodalinius herbus ir išsilakstydavo, garsiai ir nepagarbiai kvatodama.
Šitokią komediją daugiausia vaidino dalis prancūzų legitimistų ir „Jaunoji Anglija“[A].
Jeigu feodalai įrodinėja, kad jų išnaudojimo būdas buvo kitos rūšies, negu buržuazinis išnaudojimas, tai jie tik užmiršta, kad jie išnaudodavo visiškai kitokiomis ir dabar jau atgyventomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Jeigu jie nurodinėja, kad jų viešpatavimo metu nebuvo šiuolaikinio proletariato, tai tik užmiršta, kad kaip tik šiuolaikinė buržuazija buvo būtinas jų visuomenės santvarkos vaisius.
Beje, jie tiek mažai teslepia reakcinį savo kritikos pobūdį, jog buržuaziją jie kaltina kaip tik daugiausia tuo, kad jai viešpataujant vystosi klasė, kuri išsprogdins visą senąją visuomenės santvarką.
Jie buržuazijai daugiau prikiša tai, kad ji sukuria revoliucinį proletariatą, negu tai, kad ji iš viso sukuria proletariatą.
Dėl to politinėje praktikoje jie prisideda prie visų smurto žygių, nukreiptų prieš darbininkų klasę, o kasdieniniame gyvenime, nepaisydami išpūstų savo frazių, jie nepraleidžia progos auksiniams obuoliams[B] rinkti ir ištikimybei, meilei, garbei iškeisti į pelną iš prekybos avių vilnomis, runkeliais ir degtine(2).
Kaip kad dvasininkas visuomet eidavo petys į petį su feodalu, taip ir klerikalinis socializmas eina petys į petį su feodaliniu socializmu.
Nieko nėra lengvesnio, kaip suteikti krikščioniškajam asketizmui socialistinį atspalvį. Ar krikščionybė taip pat nekėlė balso prieš privatinę nuosavybę, prieš santuoką, prieš valstybę? Ar ji neragino pakeisti visa tai labdarybe ir elgetiškumu, celibatu ir kūno marinimu, vienuolišku gyvenimu ir bažnyčia? Krikščioniškasis socializmas — tai tik šventintas vanduo, kuriuo dvasininkas šlaksto aristokrato pyktį.
Feodalinė aristokratija nėra vienintelė buržuazijos nuversta klasė, kurios gyvenimo sąlygos šiuolaikinėje buržuazinėje visuomenėje blogėjo ir nyko. Viduramžių miestiečių luomas ir smulkiųjų valstiečių luomas buvo šiuolaikinės buržuazijos pirmtakai. Pramonės ir prekybos atžvilgiu silpniau išsivysčiusiose šalyse šita klasė lig šiol tebeskursta greta besivystančios buržuazijos.
Šalyse, kuriose išsivystė šiuolaikinė civilizacija, susidarė — ir, kaip papildoma buržuazinės visuomenės dalis, nuolat vis naujai susidaro — nauja smulkioji buržuazija, kuri svyruoja tarp proletariato ir buržuazijos. Tačiau konkurencija nuolat nustumia šiai klasei priklausančius asmenis į proletariato eiles, ir jie pradeda jau matyti artėjantį momentą, kada jie, stambiajai pramonei besivystant, visai išnyks kaip savarankiška šiuolaikinės visuomenės dalis ir prekyboje, pramonėje ir žemdirbystėje bus pakeisti darbo prižiūrėtojais ir samdomaisiais tarnautojais.
Tokiose šalyse, kaip Prancūzija, kur valstietija sudaro žymiai daugiau kaip pusę visų gyventojų, buvo natūralu, kad atsirado rašytojų, kurie, stodami į proletariato pusę prieš buržuaziją ir kritikuodami buržuazinę santvarką, taikė jai smulkiosios buržuazijos ir smulkiųjų valstiečių mastą ir gynė darbininkų reikalą smulkiosios buržuazijos požiūriu. Taip atsirado smulkiaburžuazinis socializmas. Sismondi yra šios literatūros rūšies priešakyje ne tik Prancūzijoje, bet ir Anglijoje.
Šis socializmas puikiai sugebėjo įžvelgti prieštaravimus šiuolaikiniuose gamybiniuose santykiuose. Jis demaskavo veidmainišką ekonomistų apologetiką. Jis nesugriaunamai įrodė mašininės gamybos ir darbo pasidalijimo ardomąjį poveikį, kapitalų ir žemės nuosavybės koncentraciją, perprodukciją, krizes, neišvengiamą smulkiųjų buržua ir valstiečių žlugimą, proletariato skurdą, gamybos anarchiją, baisiausią turtų pasiskirstymo nelygybė, pramoninį naikinamąjį nacijų savitarpio karą, senųjų papročių, senųjų šeimos santykių, senųjų tautybių irimą.
Tačiau pagal savo teigiamą turinį šis socializmas siekia arba atstatyti senąsias gamybos ir mainų priemones ir drauge su jomis senuosius nuosavybės santykius ir senąją visuomenę, arba — šiuolaikines gamybos ir mainų priemones priverstinai vėl įsprausti į senųjų nuosavybės santykių rėmus, tų santykių, kurie šiuolaikinių gamybos ir mainų priemonių jau buvo susprogdinti ir būtinai turėjo būti susprogdinti. Abiem atvejais jis tuo pat metu yra ir reakcinis, ir utopiškas.
Cechinė pramonės organizacija ir patriarchalinis žemės ūkis — štai jo paskutinis žodis.
Savo tolimesnėje raidoje ši kryptis išsigimė į bailų niurzgėjimą[C].
Prancūzijos socialistinė ir komunistinė literatūra, kuri atsirado viešpataujančios buržuazijos priespaudoje ir kuri yra literatūrinė kovos prieš tą viešpatavimą išraiška, į Vokietiją buvo perkelta tuo metu, kai buržuazija ten savo kovą prieš feodalinį absoliutizmą dar tebuvo pradėjusi.
Vokiečių filosofai, pusfilosofiai ir skambios frazės mėgėjai godžiai griebėsi šios literatūros, užmiršdami tiktai, kad drauge su šiais raštais iš Prancūzijos nebuvo perkeltos į Vokietiją prancūzų gyvenimo sąlygos. Vokietijos sąlygomis prancūzų literatūra neteko visos tiesioginės praktinės reikšmės ir įgavo grynai literatūrinės srovės pavidalą. Ji turėjo pavirsti tuščiais postringavimais apie žmogiškosios esmės įkūnijimą. Tuo būdu pirmosios Prancūzijos revoliucijos reikalavimai XVIII amžiaus vokiečių filosofams turėjo prasmę tik kaip „praktinio proto“ reikalavimai aplamai, o Prancūzijos revoliucinės buržuazijos valios pasireiškimai jų akyse turėjo grynosios valios dėsnių reikšmę, valios, kokia ji turi būti, tikrosios žmogiškosios valios.
Visas vokiečių literatų darbas tebuvo suderinti naująsias prancūzų idėjas su savo senąja filosofine sąžine, arba, tiksliau, įsisavinti prancūzų idėjas savo filosofiniu požiūriu.
Šis įsisavinimas vyko tokiu pat būdu, kaip iš viso išmokstama svetima kalba, t. y. su vertimo pagalba.
Yra žinoma, kad manuskriptuose, kuriuose buvo parašyti klasikiniai stabmeldiškosios senovės veikalai, vienuoliai viršum teksto rašė kvailus katalikų šventųjų gyvenimo aprašymus. Vokiečių literatai su nedorėliška prancūzų literatūra elgėsi kaip tik atvirkščiai. Savo filosofines nesąmones jie įrašė po prancūzų originalu. Pavyzdžiui, po prancūziškąja piniginių santykių kritika jie įrašė „žmogiškosios esmės susvetimėjimas“, po prancūziškąja buržuazinės valstybės kritika jie įrašė „Abstraktaus-Visuotinio viešpatavimo panaikinimas“ ir t. t.
Tą savo filosofinės frazeologijos pakišimą po prancūzų teorijomis jie pakrikštijo „veiksmo filosofija“, „tikruoju socializmu“, „vokiškuoju socializmo mokslu“, „filosofiniu socializmo pagrindimu“ ir t. t.
Tuo būdu prancūzų socialistinė-komunistinė literatūra buvo visiškai nususinta. Ir kadangi vokiečio rankose ji nustojo reiškusi vienos klasės kovą prieš kitą, tai vokietis buvo įsitikinęs, kad jis pakilo aukščiau „prancūziškojo vienašališkumo“, kad jis, užuot gynęs tikrus poreikius, ginąs tiesos poreikį, užuot gynęs proletariato interesus, ginąs žmogiškosios esmės interesus, aplamai žmogaus interesus, žmogaus, kuris nepriklauso jokiai klasei, kuris iš viso egzistuoja ne tikrovėje, o tik miglotuose filosofinės fantazijos debesyse.
Šis vokiškasis socializmas, kuris savo bejėgiškas mokinio pratybas laikė tokiomis rimtomis ir svarbiomis ir taip triukšmingai jas reklamavo, palaipsniui neteko savo pedantiškos nekaltybės.
Vokietijos, ypač Prūsijos, buržuazijos kova prieš feodalus ir absoliutinę monarchiją — vienu žodžiu, liberalinis judėjimas — darėsi vis rimtesnis.
Tuo būdu „tikrajam“ socializmui pasitaikė lauktoji proga politiniam judėjimui priešpastatyti socialistinius reikalavimus, svaidyti tradicinius prakeikimus prieš liberalizmą, prieš atstovaujamąją valstybę, prieš buržuazinę konkurenciją, buržuazinę spaudos laisvę, buržuazinę teisę, buržuazinę laisvę ir lygybę ir skelbti liaudies masei, kad ji iš šio buržuazinio judėjimo nieko negali laimėti, o priešingai, gali viską pralaimėti. Vokiškasis socializmas laiku užmiršdavo, kad prancūzų kritika, kurios pasigailėtinas aidas jis buvo, turėjo galvoje šiuolaikinę buržuazinę visuomenę su ją atitinkančiomis materialinėmis gyvenimo sąlygomis ir atitinkama politine konstitucija, t. y. kaip tik visas tas prielaidas, kurias Vokietijoje dar reikėjo išsikovoti.
Vokietijos absoliutinėms vyriausybėms ir jų palydovams iš klerikalų, mokytojų, surembėjusių junkerių ir biurokratų jis pasitarnavo kaip patogi baidyklė prieš grėsmingai kylančią buržuaziją.
Jis buvo pasaldintas priedas prie skaudžių botago kirčių ir šautuvų kulkų, kuriomis šios vyriausybės malšino vokiečių darbininkų sukilimus.
„Tikrasis“ socializmas, tuo būdu tapdamas ginklu vyriausybių rankose prieš Vokietijos buržuaziją, kartu tiesiogiai reiškė reakcinius interesus, Vokietijos miesčionijos interesus. Vokietijoje tikrąjį esamosios padėties visuomeninį pagrindą sudaro smulkioji buržuazija, paveldėtoji iš XVI amžiaus ir nuo to laiko nuolat vėl iškylanti tuo ar kitu pavidalu.
Jos išsaugojimas yra tolygus Vokietijoje esamos padėties išsaugojimui. Iš pramoninio ir politinio buržuazijos viešpatavimo ji su baime laukia savo tikros pražūties, iš vienos pusės, dėl kapitalo koncentracijos, iš antros — dėl revoliucinio proletariato augimo. Jai atrodė, kad „tikrasis“ socializmas vienu šūviu nušauna du kiškius. Ir „tikrasis“ socializmas plėtėsi kaip epidemija.
Iš spekuliatyvinių voratinklių išausta, įmantriomis gražbylystės gėlėmis papuošta, apysaldžio sentimentalumo ašaromis persunkta mistiškoji skraistė, kuria vokiečių socialistai dangstė porą savo liesų „amžinųjų tiesų“, tik didino jų prekių plitimą tarp šios publikos.
Savo ruožtu vokiškasis socializmas vis labiau ėmė suprasti savo pašaukimą — būti pasipūtusiu tos miesčionijos atstovu.
Jis paskelbė vokiečių naciją pavyzdine nacija, o Vokietijos miesčionį — žmogaus pavyzdžiu. Kiekvienai jo niekšybei jis suteikdavo slėpiningą, aukštesnę, socialistinę prasmę, paverčiančią ją visiška jos priešybe. Nuoseklus iki galo, jis atvirai stojo prieš „šiurkščią griaunamąją“ komunizmo kryptį ir paskelbė, jog pats jis su savo didinguoju bešališkumu esąs aukštesnis už bet kokią klasių kovą. Visa tai, kas sklinda Vokietijoje kaip tariamieji socialistiniai bei komunistiniai raštai, su labai mažomis išimtimis, priklauso šiai nešvankiai, tvirkinančiai literatūrai(3).
Tam tikra buržuazijos dalis nori išgydyti visuomenės negeroves, kad tuo sutvirtintų buržuazinės visuomenės egzistavimą.
Čia priklauso ekonomistai, filantropai, humanizmo skelbėjai, dirbančiųjų klasių padėties gerintojai, labdarybės organizatoriai, gyvulių globos draugijų nariai, blaivybės draugijų steigėjai, visokių rūšių šunreformatoriai. Šio buržuazinio socializmo buvo sukurtos net ištisos sistemos.
Kaip pavyzdį nurodysime Prudono „Skurdo filosofiją“.
Buržua-socialistai nori išsaugoti šiuolaikinės visuomenės egzistavimo sąlygas, tačiau be kovos ir pavojų, kurie neišvengiamai iš tų sąlygų kyla. Jie nori išsaugoti šiuolaikinę visuomenę, tačiau be ją revoliucinančių ir ardančių elementų. Jie norėtų turėti buržuaziją be proletariato. Pasaulis, kuriame buržuazija viešpatauja, žinoma, atrodo jai visų geriausias pasaulis. Šį paguodžiamą įsivaizdavimą buržuazinis socializmas išvysto į daugiau ar mažiau vientisą sistemą. Ragindamas proletariatą įgyvendinti jo sistemą ir įžengti į naują Jeruzalę, iš esmės jis tereikalauja, kad proletariatas pasiliktų dabartinėje visuomenėje, bet išsižadėtų savo neapykantos jai.
Antra, mažiau sisteminga, bet daugiau praktinė šio socializmo forma siekė įskiepyti darbininkų klasei neigiamą pažiūrą į bet kokį revoliucinį judėjimą, įrodinėdama, kad jai tegali būti naudingi ne kurie nors politiniai pertvarkymai, o tik materialinių gyvenimo sąlygų, ekonominių santykių pakeitimas. Tačiau materialinių gyvenimo sąlygų pakeitimą šis socializmas supranta jokiu būdu ne kaip buržuazinių gamybinių santykių panaikinimą, kuris įvykdomas tik revoliucijos keliu, bet kaip administracinius patobulinimus, vykdomus šių gamybinių santykių pagrindu, vadinasi, nė kiek nekeičiančius kapitalo ir samdomojo darbo santykių, o geriausiu atveju — tik mažinančius buržuazijai jos valdymo išlaidas ir darančius paprastesnį jos valstybės ūkį.
Tinkamiausią išraišką buržuazinis socializmas suranda sau tik tuomet, kai jis virsta vien gražbylystės posakiu.
Laisva prekyba! darbininkų klasės interesais; protekciniai muitai! darbininkų klasės interesais; vienutiniai kalėjimai! darbininkų klasės interesais,— štai paskutinis, vienintelis rimtai pasakytas buržuazinio socializmo žodis.
Buržuazijos socializmą sudaro kaip tik tvirtinimas, kad buržua yra buržua — darbininkų klasės interesais.
Mes čia nekalbame apie tą literatūrą, kuri visose didžiosiose naujųjų laikų revoliucijose reiškė proletariato reikalavimus (Babefo raštai ir t. t.).
Pirmieji proletariato mėginimai tiesiog įgyvendinti savo klasinius interesus visuotinio sujudimo metu, feodalinės visuomenės nuvertimo laikotarpiu, neišvengiamai nepasisekdavo dėl to, kad pats proletariatas buvo neišsivystęs ir nebuvo materialinių jo išsivadavimo sąlygų, nes tos sąlygos tėra buržuazinės epochos padarinys. Revoliucinė literatūra, lydėjusi šiuos pirmuosius proletariato sąjūdžius, savo turiniu neišvengiamai yra reakcinė. Ji skelbia visuotinį asketizmą ir šiurkščią lygiavą.
Grynai socialistinės ir komunistinės sistemos, Sen-Simono, Furjės, Oveno ir kitos sistemos, iškyla pirmuoju, neišsivysčiusiu proletariato kovos su buržuazija laikotarpiu, kurį mes aukščiau pavaizdavome (žr. „Buržuazija ir proletariatas“).
Tiesa, šių sistemų išradėjai mato klasių priešingumą, taip pat ir ardančiųjų elementų veikimą pačios viešpataujančios visuomenės viduje. Bet jie nemato jokio proletariato istorinio savaveiksmiškumo, jokio jam būdingo politinio judėjimo.
Kadangi klasinis antagonizmas vystosi lygiagrečiai su pramonės išsivystymu, tai jie lygiai taip pat dar negali rasti materialinių proletariato išsivadavimo sąlygų ir ieško tokio socialinio mokslo, tokių socialinių dėsnių, kurie tas sąlygas sukurtų.
Visuomeninį veikimą turi pakeisti jų asmeninis išradėjiškas veikimas, istorines išsivadavimo sąlygas turi pakeisti fantastinės sąlygos, palaipsniui vykstantį proletariato organizavimąsi į klasę turi pakeisti visuomenės organizacija pagal jų sugalvotą receptą. Tolesnė pasaulio istorija jiems virsta jų visuomeninių planų propaganda ir praktiniu vykdymu.
Tiesa, jie supranta, kad šiais savo planais jie pirmiausia gina darbininkų klasės, kaip labiausiai kenčiančios klasės, interesus. Jiems proletariatas teegzistuoja tik kaip tokia labiausiai kenčianti klasė.
Tačiau neišsivysčiusi klasių kovos forma, taip pat ir jų pačių gyvenimo sąlygos daro tai, kad jie laiko save esančiais daug aukščiau šio klasinio antagonizmo. Jie nori pagerinti visų visuomenės narių padėtį, net ir geriausiai gyvenančiųjų. Todėl jie nuolat kreipiasi į visą visuomenę be skirtumo ir net daugiausia — į viešpataujančią klasę. Jų nuomone, užtenka tik suprasti jų sistemą, kad ji būtų pripažinta geriausiuoju geriausiosios iš galimų visuomenių planu.
Dėl to jie atmeta bet kurią politinę ir ypač bet kurią revoliucinę veiklą; jie nori savo tikslą pasiekti taikiu keliu ir mėgina praskinti naujai visuomeninei evangelijai kelią smulkiais ir, žinoma, nepavykstančiais eksperimentais, pavyzdžio galia.
Toks fantastinis būsimosios visuomenės vaizdavimas atsiranda tuo metu, kai proletariatas dar tebėra labai neišsivystęs ir todėl pats savo padėtį dar fantastiškai teįsivaizduoja, jis atsiranda iš pirmojo nujautimų kupino proletariato veržimosi visuotinai pertvarkyti visuomenę.
Tačiau šie socialistiniai ir komunistiniai raštai turi ir kritikos elementų. Šie raštai puola visus esamosios visuomenės pagrindus. Todėl jie davė nepaprastai vertingos medžiagos darbininkams šviesti. Jų teigiamos išvados dėl būsimosios visuomenės, pavyzdžiui, priešingumo tarp miesto ir kaimo panaikinimas[D], šeimos, privataus pasipelnymo, samdomojo darbo panaikinimas, visuomeninės harmonijos paskelbimas, valstybės pavertimas paprastu gamybos valdymu,— visi šie teiginiai išreiškia tik būtinumą panaikinti klasių priešingumą, kuris tik buvo pradėjęs vystytis ir kurį jie pažino tik jo pirminiu, neryškiu, neapibrėžtu pavidalu. Todėl ir tie teiginiai yra dar grynai utopinio pobūdžio.
Kritinio-utopinio socializmo ir komunizmo reikšmės santykis su istorijos raida yra atvirkštinis. Klasių kovai besivystant ir įgaunant vis ryškesnį pavidalą, tas fantastinis siekimas pakilti viršum tos kovos, tas jos įveikimas fantastiniu būdu netenka bet kurios praktinės reikšmės ir bet kurio teorinio pateisinimo. Todėl, jei šių sistemų kūrėjai daugeliu atžvilgių ir buvo revoliuciniai, tai jų mokiniai visuomet sudaro reakcines sektas. Jie tvirtai laikosi savo mokytojų senųjų pažiūrų, nepaisydami tolesnio istorinio proletariato vystymosi. Todėl jie nuosekliai stengiasi vėl sušvelninti klasių kovą ir sutaikinti priešybes. Jie vis dar tebesvajoja apie savo visuomeninių utopijų įgyvendinimą bandymų keliu, apie atskirų falansterių steigimą, apie vidaus kolonijų [„Home-colonies“] organizavimą, apie mažos Ikarijos(4) — kišeninio naujosios Jeruzalės leidimo — įkūrimą, ir visoms šitoms oro pilims statyti jie priversti kreiptis į buržuazinių širdžių ir piniginių filantropiją. Palaipsniui jie smunka į aukščiau pavaizduotų reakcinių arba konservatyviųjų socialistų kategoriją ir tesiskiria nuo jų vien tik sistemingesniu pedantiškumu ir fanatišku tikėjimu stebuklinga savo socialinio mokslo galia.
Štai kodėl jie įtūžę stoja prieš bet kurį darbininkų politinį judėjimą, kuris, jų manymu, galįs kilti tik iš aklo netikėjimo naująja evangelija.
Ovenistai Anglijoje ir furjeristai Prancūzijoje veikia — pirmieji prieš čartistus, antrieji prieš reformistus[E].
(1)Turima galvoje ne Anglijos 1660—1689 metų Restauracija, o Prancūzijos 1814—1830 metų Restauracija. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
[A]Legitimistai — dvarininkų žemvaldžių, Burbonų dinastijos atstatymo šalininkų partija. „Jaunoji Anglija“— apie 1842 metus susikūręs ratelis Anglijos aristokratų, politinių veikėjų ir literatų, kurie jungėsi prie konservatorių partijos. Jo žymūs atstovai buvo Dizraelis, Tomas Karleilis ir kt.
[B]Angliškajame 1888 metų leidime po žodžių „auksiniams obuoliams“ įdėta: „krintantiems nuo pramonės medžio“.
(2)Tai liečia ypač Vokietiją, kur žemės aristokratija ir junkeriai didesnę savo žemių dalį per valdytojus apdirba savo lėšomis ir, be to, dar yra stambūs cukraus fabrikų ir spirito varyklų savininkai. Turtingesni anglų aristokratai to dar nepasiekė; bet jie taip pat žino, kaip galima papildyti mažėjančios rentos pajamas, leidžiant panaudoti savo vardą daugiau ar mažiau abejotinų akcinių bendrovių steigėjams. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
[C]Angliškajame 1888 metų leidime vietoj žodžių: „Savo tolimesnėje raidoje ši kryptis išsigimė į bailų niurzgėjimą“ išspausdinta: „Galų gale, kai nesugriaunami istoriniai faktai privertė išnykti bet kuriuos svaiginamo iliuzijų poveikio pėdsakus, ši socializmo forma išsigimė į pasigailėtiną niurzgėjimą“.
(3)1848 metų revoliucijos audra nušlavė visą šią šlykščią kryptį ir jos šalininkams atėmė norą spekuliuoti socializmu. Svarbiausias šios krypties atstovas ir klasikinis tipas yra p. Karlas Griunas. (Engelso pastaba vokiškajame 1890 metų leidime.)
[D]Angliškajame 1888 metų leidime ši vieta suformuluota taip: „Jų siūlomos praktinės priemonės, pavyzdžiui, skirtumo tarp miesto ir kaimo panaikinimas“.
(4)Falansteriais buvo vadinamos socialistinės kolonijos, kurias projektavo Furjė; Ikarija Kabė vadino savo utopinę šalį, o vėliau savo komunistinę koloniją Amerikoje. (Engelso pastaba angliškajame 1888 metų leidime.)
Home-colonies (vidaus kolonijomis) Ovenas vadino savo pavyzdines komunistines draugijas. Falansteriais buvo vadinami visuomeniniai rūmai, kuriuos projektavo Furjė. Ikarija buvo vadinama utopinė fantastinė šalis, kurios komunistines įstaigas aprašinėjo Kabė. (Engelso pastaba vokiškajame 1890 metų leidime.)
[E]Čia kalbama apie laikraščio „Réforme“ („Reforma“) šalininkus; šis laikraštis buvo leidžiamas Paryžiuje nuo 1843 iki 1850 m.
IV. Komunistų nusistatymas įvairių opozicinių partijų atžvilgiu