Londonas, 1891 m. vasario 23 d.
Brangusis Kautski!
Mano skubų pasveikinimą, pasiųstą užvakar, tu, tur būt, jau gavai. O dabar grįšime vėl prie to paties dalyko — prie Markso laiško[A].
Baimė, kad tas laiškas duos priešams ginklą į rankas, buvo nepagrįsta. Piktos insinuacijos, žinoma, gali būti skleidžiamos bet kuria proga, tačiau aplamai ši beatodairiška savikritika padarė priešams pritrenkiantį įspūdį ir sukėlė jiems tokį jausmą: kokią vidinę jėgą turi turėti partija, kuri gali leisti sau tokius dalykus! Tai aiškiai matyti iš tavo man atsiųstų (labai ačiū!) ir šiaip patekusių į mano rankas priešininkų laikraščių. Atvirai kalbant, ir aš tai turėjau galvoje, skelbdamas šį dokumentą. Aš žinojau, kad pirmą momentą jis turėjo kai ką labai nemaloniai paliesti. Tačiau to nebuvo galima išvengti, o pats dokumento turinys, mano akimis žiūrint, atsvėrė tatai su kaupu. Aš žinojau, kad partija buvo pakankamai stipri tai pakelti, ir buvau tikras, jog ir šiandien ji taip pat pakels tą atvirą kalbą, kuria prieš 15 metų tai buvo pasakyta; kad su pelnytu pasididžiavimu galima bus remtis šiuo jėgų bandymu ir pasakyti: kur yra kita tokia partija, kuri išdrįstų padaryti ką nors panašaus? Tuo tarpu tai pasakyti palikta Saksonijos ir Vienos „Arbeiter Zeitung“ ir „Züricher Post“[B].
Jeigu tu „Neue Zeit“ 21 numeryje imiesi atsakomybę už paskelbimą, tai tat iš tavo pusės labai kilnu, tačiau neužmiršk, kad pirmutinį paskatinimą vis dėlto daviau aš ir kad, be to, aš iš dalies priverčiau tave tai padaryti. Todėl aš pasilieku pagrindinę atsakomybę sau. O dėl smulkmenų, tai apie jas juk visuomet galima būti skirtingos nuomonės. Aš išbraukiau ir pakeičiau viską, prieš ką tu ir Dicas prieštaravote, ir jeigu Dicas dar daugiau vietų būtų nurodęs, aš ir tuomet būčiau buvęs, kiek galima, sukalbamas,— tai aš jums ne kartą esu įrodęs. Tačiau, kalbant apie svarbiausią dalyką, mano pareiga buvo paskelbti tą dokumentą, kai tik programa buvo pateikta svarstyti. O, be to, po Libknechto pranešimo Halėje, kuriame jis nesidrovėdamas iš dalies panaudoja savo išrašus iš Markso „Kritikos“ kaip savo nuosavybę, o iš dalies polemizuoja prieš ją, nepaminėdamas paties dokumento, Marksas šiam perdirbimui būtinai būtų priešpastatęs patį originalą, ir aš privalėjau padaryti tai už jį. Deja, tuomet aš dar neturėjau po ranka paties dokumento; aš jį atradau tik žymiai vėliau, po ilgų ieškojimų.
Tu sakai, kad Bebelis tau rašo, jog Markso atsiliepimai apie Lasalį suerzino senuosius lasalininkus. Gali būti. Tie žmonės tikrosios istorijos juk nežino, ir būtų neblogai juos šiuo atžvilgiu apšviesti. Jeigu tie žmonės nežino, jog visa Lasalio didybė rėmėsi tuo, kad Marksas jam leido per eilę metų puoštis Markso mokslinių tyrinėjimų rezultatais kaip savais ir, be to, dar juos dėl per menko ekonominio išsilavinimo kraipyti, tai tat ne mano kaltė. Tačiau aš esu literatūrinis Markso testamento vykdytojas, ir tai mane atitinkamai įpareigoja.
Štai jau 26 metai, kai Lasalis priklauso istorijai. Jeigu veikiant ypatingiesiems įstatymams istorinė kritika jo nepalietė, tai dabar pagaliau ateina laikas, kai ji turi pareikalauti savo teisių ir nušviesti tikrąją Lasalio poziciją Markso atžvilgiu. Juk negali gi tapti partijai tikėjimo simboliu legenda, pridengianti tikrąjį Lasalio veidą ir iškelianti jį į padanges. Kad ir kaip aukštai bekeltume Lasalio nuopelnus judėjimui, jo istorinis vaidmuo jame pasilieka dvilypis. Lasalį socialistą įpėdžiui lydi Lasalis demagogas. Iš Lasalio agitatoriaus ir organizatoriaus visur žvelgia advokatas, vedąs Hacfeld bylą[C]: tas pats cinizmas pasirenkant priemones, tas pats pamėgimas apsupti save įtartinais bei paperkamais žmonėmis, kuriais galima pasinaudoti kaip paprastais įrankiais, o paskui išmesti lauk. Iki 1862 m. praktikoje buvęs specifiškai prūsiškas vulgarus demokratas su stipriais bonapartistiniais palinkimais (aš ką tik peržiūrėjau jo laiškus Marksui), jis dėl grynai asmeninio pobūdžio priežasčių staiga pakeitė kursą ir pradėjo savo agitaciją. Ir dar nepraėjus nė dvejiems metams, jis jau ėmė reikalauti, kad darbininkai stotų karališkos valdžios pusėn prieš buržuaziją, ir pradėjo su sau giminingo būdo Bismarku tokias intrigas, jog tai neišvengiamai būtų turėję nuvesti į faktišką judėjimo išdavimą, jeigu tik jis savo laimei nebūtų buvęs laiku nušautas. Jo agitaciniuose rašiniuose tai, kas teisinga, yra jo pasiskolinta iš Markso ir yra taip susipynę su jo paties, lasaliniais, ir kaip taisyklė, klaidingais samprotavimais, kad viena nuo antro beveik negalima atskirti. Ta darbininkų dalis, kuri Markso kritikos jaučiasi įžeista, Lasalį pažįsta tik iš dviejų jo agitacinės veiklos metų, bet ir į tai ji žiūri tik pro spalvotus akinius. Tačiau prieš tokius prietarus istorinė kritika negali amžinai sustoti nusiėmusi skrybėlę. Mano pareiga buvo kartą visiems laikams pagaliau atskleisti tikrąjį santykį tarp Markso ir Lasalio. Tai dabar padaryta. Tuo aš galiu kol kas pasitenkinti. Be to, aš pats dabar esu užsiėmęs kitais reikalais. O paskelbtas negailestingas Markso atsiliepimas apie Lasalį jau pats savaime atliks savo uždavinį ir suteiks drąsos kitiems. Bet jeigu aplinkybės priverstų mane pasisakyti, tai man neliktų pasirinkimo: aš turėčiau vieną kartą visiems laikams išsklaidyti legendą apie Lasalį.
Iš tikrųjų puiku, kad frakcijoje pasigirdo balsų, kad, esą, reikia įvesti „Neue Zeit“ cenzūrą. Kas tai — ar pasivaideno antisocialistinio įstatymo laikų frakcijos diktatūra[D] (kuri tuomet buvo reikalinga ir puikiai vykdoma), ar tai buvusios gerai išmankštintos fon Šveicerio organizacijos prisiminimas? Tai iš tikrųjų puiki mintis — Vokietijos socialistinį mokslą, išvaduotą nuo bismarkinio įstatymo prieš socialistus, vėl pajungti naujam įstatymui prieš socialistus, kurį turėtų sufabrikuoti ir įgyvendinti pati socialdemokratų partijos vyresnybė. Beje, pati gamta pasirūpino, kad medžiai neišaugtų ligi pat dangaus[E].
„Vorwärts“ straipsnis mane mažai jaudina[F]. Aš palauksiu, ligi Libknechtas visą istoriją nupasakos saviškai, ir tuomet, gal būt, atsakysiu abiem kiek galėdamas draugišku tonu. „Vorwärts“ straipsnyje teks tik atitaisyti keletą neteisingų tvirtinimų (pavyzdžiui, kad mes nenorėję susivienijimo, kad įvykiai parodę, jog ne Markso buvusi teisybė ir t. t.) ir patvirtinti tai, kas savaime suprantama. Tuo atsakymu aš manau iš savo pusės diskusiją baigti, jei tik nauji puolimai ar neteisingi tvirtinimai neprivers manęs imtis naujų žygių.
Pasakyk Dicui, kad aš dirbu ruošdamas „Kilmę“[G]. Bet štai šiandien gavau laišką nuo Fišerio, kuris taip pat nori gauti iš manęs tris naujas pratarmes!
Tavo F. E.
Išnašos
[A]Kalbama apie „Gotos programos kritiką“, Engelsui reikalaujant paskelbtą teoriniame Vokietijos socialdemokratijos organe „Neue Zeit“ („Naujasis Laikas“), kurio redaktorius buvo K. Kautskis. Red.
[B]Iš šių laikraščių pirmieji du buvo socialdemokratiniai, o paskutinysis — buržuazinis. Red.
[C]Kalbama apie grafienės Hacfeld bylą dėl ištuokos, kurią Lasalis kaip advokatas vedė 1845—1854 m. Red.
[D]Kalbama apie Vokietijos reichstago socialdemokratų frakciją. Red.
[E]Vokiečių patarlė, savo prasme artima tokioms mūsų patarlėms, kaip „trumpos rankos“ ir „aukščiau galvos neiššoksi“. Red.
[F]Laikraštyje „Vorwärts“ („Pirmyn“), centriniame Vokietijos socialdemokratijos organe (1891 m. vasario 13 d. numeryje), redakcijos straipsnis išreiškė oficialų partijos Valdybos nusistatymą „Gotos programos kritikos“ atžvilgiu. Straipsnis kuo griežčiausiai pasmerkė Markso duotą Lasalio įvertinimą ir palaikė partijos nuopelnu tai, kad ji priėmė programos projektą, nepaisydama Markso kritikos. Red.
[G]Kalbama apie Engelso knygos „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ ketvirtojo leidimo paruošimą. Red.