Karl Marx

Gotos programos kritika

LAIŠKAS A. BEBELIUI

Londonas, 1875 m. kovo 18—28 d.

Brangusis Bebeli!

Aš gavau Jūsų vasario mėn. 23 d. laišką ir džiaugiuosi, kad Jūs jaučiatės toks sveikas.

Jūs klausiate mane, kokia mūsų nuomonė apie istoriją su susivienijimu? Deja, čia mes lygiai tokioje pat padėtyje, kaip ir Jūs. Nei Libknechtas, nei kas nors kitas ničnieko mums nepranešė; todėl ir mes žinome tik tiek, kiek parašyta laikraščiuose, o juose nieko nebuvo parašyta, kol prieš kokią savaitę gavome programos projektą. Šis projektas mus, žinoma, nemažai nustebino.

Mūsų partija taip dažnai ištiesdavo ranką lasalininkams, siūlydama susitaikinti ar bent bendradarbiauti, ir taip dažnai bei taip užgauliai būdavo Hazenkleverių, Haselmanų ir Telkių atstumiama, kad iš to net vaikas turėtų padaryti tokią išvadą: jeigu šie ponai dabar patys ateina ir siūlo susitaikinti, tai jie turi būti velniškai sunkioje padėtyje. Tačiau, turint galvoje gerai žinomą šių žmonių būdą, mūsų pareiga yra pasinaudoti jų sunkia padėtimi ir išsiderėti visas galimas garantijas, kad tie ponai mūsų partijos sąskaita vėl nesustiprintų darbininkų akyse susvyravusių savo pozicijų. Juos reikėjo sutikti kuo šalčiausiai ir su didžiausiu nepasitikėjimu, susivienijimą padaryti priklausomą nuo to, kiek jie bus pasiruošę atsisakyti nuo savo sektantiškų lozungų bei savo „valstybės paramos“ ir iš esmės priimti 1869 m. Eizenacho programą arba jos pataisytą leidimą, pritaikytą dabartiniam momentui. Mūsų partijai iš lasalininkų teoriniu atžvilgiu, taigi, iš to, kas programai turi lemiamą reikšmę, absoliučiai nėra ko pasimokyti, o lasalininkai, žinoma, galėtų pasimokyti iš mūsų partijos. Pirmoji susivienijimo sąlyga turėjo būti ta, kad jie liautųsi buvę sektantais, lasalininkais, — taigi, kad jie visų pirma atsisakytų nuo savo universalinių stebuklingų vaistų — valstybės paramos, ar bent pripažintų ją antraeile pereinamąja priemone greta galimų daugelio kitų. Programos projektas įrodo, kad mūsų žmonės, būdami teoriniu atžvilgiu šimtą kartų pranašesni už lasalininkų lyderius, politinio miklumo atžvilgiu pasirodė stovį tiek pat kartų už juos žemiau; „doruosius“ ir šį kartą žiauriai apmovė nedorieji.

Pirmiausia, priimta labai pompastiška, bet istoriškai klaidinga lasalinė frazė apie tai, kad darbininkų klasės atžvilgiu visos kitos klasės esančios tik viena reakcinė masė. Šis teiginys teisingas tik kai kuriais išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, tokios proletarinės revoliucijos metu, kaip Komuna, arba tokioje šalyje, kurioje ne tik buržuazija valstybę ir visuomenę suformavo pagal savo paveikslą, bet po jos dar ir demokratinė smulkioji buržuazija šį performavimą privedė ligi jo kraštutinių išdavų. Jeigu, pavyzdžiui, Vokietijoje demokratinė smulkioji buržuazija priklausytų šiai reakcinei masei, tai kaip tuomet socialdemokratų darbininkų partija būtų galėjusi per eilę metų eiti ranka rankon su ja, su Liaudies partija? Kaip galėtų „Volksstaat“ beveik visą savo politinį turinį imti iš smulkiaburžuazinio-demokratinio „Frankfurter Zeitung“? Ir kaip galima būtų įtraukti į tą pačią programą ištisus septynis reikalavimus, tiesiog ir žodis žodin sutampančius su Liaudies partijos ir smulkiaburžuazinės demokratijos programa? Aš turiu galvoje septynis politinius reikalavimus: 1—5 ir 1—2, tarp kurių nėra nė vieno, kuris nebūtų buržuazinis-demokratinis[A].

Antra, darbininkų judėjimo internacionališkumo principas dabartiniam metui praktiškai visiškai atmetamas, ir atmetamas žmonių, kurie ištisus penkerius metus ir sunkiausiomis aplinkybėmis šį principą garbingiausiai vykdė. Vokietijos darbininkų užimama vieta Europos judėjimo avangarde daugiausia remiasi jų tikrai internacionalistišku elgesiu karo metu; joks kitas proletariatas nebūtų galėjęs taip gerai elgtis. Ir štai dabar jiems siūloma nuo šio principo atsisakyti ir tai tokiu momentu, kai užsienyje darbininkai jį visur pabrėžia tokiu pat mastu, kokiu vyriausybės stengiasi užgniaužti bet kurį mėginimą įgyvendinti šį principą kurios nors organizacijos rėmuose! Kas gi galų gale pasilieka iš darbininkų judėjimo internacionalizmo? Vien tik neaiški viltis — net ne į Europos darbininkų bendradarbiavimą ateityje, kovojant dėl išsivadavimo, ne, — o tik į būsimą „tarptautinį tautų susibroliavimą“, į ponų buržua iš Taikos lygos „Jungtines Europos Valstybes“!

Žinoma, nebuvo reikalo kalbėti apie Internacionalą kaip tokį. Tačiau reikėjo bent jau nežengti nė žingsnio atgal nuo 1869 m. programos ir pasakyti maždaug taip: nors Vokietijos darbininkų partija veikia visų pirma jai nustatytų valstybės sienų ribose (ji neturi teisės kalbėti Europos proletariato vardu, o ypač pasakyti ką nors klaidinga), tačiau ji yra įsisąmoninusi savo solidarumą su visų šalių darbininkais ir visuomet bus pasiruošusi taip pat ir ateityje, kaip ligi šiol, atlikti šio solidarumo jai uždedamas pareigas. Tokių pareigų būna ir nepasiskelbiant bei nelaikant savęs Internacionalo dalimi, kaip antai: pagalba ir streiklaužystės neleidimas streikų metu, rūpinimasis, kad partijos organai nuolatos informuotų Vokietijos darbininkus apie judėjimą užsienyje, agitacija prieš gresiančius ar jau prasidedančius dinastinius karus, tokių karų metu — taktika, panaši į tą, kuri pavyzdingai buvo įvykdyta 1870 ir 1871 m., ir pan.

Trečia, mūsiškiai leidosi, kad jiems primestų Lasalio „geležinį darbo užmokesčio dėsnį“, kuris remiasi visiškai pasenusia ekonomine pažiūra, kad darbininkas gaunąs vidutiniškai tik darbo užmokesčio minimumą, ir būtent todėl, kad pagal Maltuso gyventojų augimo teoriją darbininkų visados esą per daug (toks buvo Lasalio argumentavimas). Tačiau Marksas „Kapitale“ aiškiausiai įrodė, kad darbo užmokestį reguliuoją dėsniai yra labai sudėtingi, kad, priklausomai nuo aplinkybių, persvara būna čia vieno, čia kito dėsnio pusėje, kad jie tuo būdu toli gražu ne geležiniai, bet, priešingai, labai elastiški, ir kad šio dalyko iš viso negalima taip išspręsti vienu antru žodžiu, kaip įsivaizdavo Lasalis. Maltusinis pagrindimas dėsnio, kurį Lasalis nusirašė iš Maltuso ir Rikardo (pastarąjį iškreipdamas), koks jis, pavyzdžiui, „Darbininkų skaitymų knygos“ 5-me puslapyje cituojamas iš kitos Lasalio brošiūros, yra Markso detališkiausiai sugriautas skyriuje apie „kapitalo kaupimo procesą“. Taigi, priimant Lasalio „geležinį dėsnį“, pasisakoma už klaidingą teiginį ir klaidingą jo pagrindimą.

Ketvirta, programa vieninteliu socialiniu reikalavimu iškelia lasalinę valstybės paramą pačiu nuogiausiu jos pavidalu, kokiu Lasalis ją pasivogė iš Biušės. Ir tai po to, kai Brakė labai gerai atskleidė visą šio reikalavimo niekingumą[B]; po to, kai beveik visi, jeigu ne visi, mūsų partijos kalbėtojai kovoje su lasalininkais buvo priversti pasisakyti prieš tą „valstybės paramą“! Dar labiau savęs pažeminti mūsų partija nebegalėjo. Internacionalizmas, nusmukdytas ligi Amando Gego lygio, socializmas, nusmukęs ligi buržuazinio respublikonizmo Biušės, kuris šį reikalavimą iškėlė, panaudodamas jį prieš socialistus, norėdamas išmušti juos iš pozicijų!

O geriausiu atveju „valstybės parama“ lasaline prasme tėra viena iš daugelio priemonių tikslui pasiekti; čia, programos projekte, tai išreikšta bejėgiškais žodžiais: „praskinti keliui socialiniam klausimui išspręsti“, — tarytum mums dar tebeegzistuotų kažkoks teoriškai neišspręstas socialinis klausimas! Taigi, jeigu būtų pasakyta: „Vokietijos darbininkų partija siekia panaikinti samdomąjį darbą ir tuo pačiu klasinius skirtumus, įgyvendinant nacionaliniu mastu kolektyvinę gamybą pramonėje bei žemdirbystėje; ji pasisako už bet kurią priemonę, kuri yra tinkama šiam tikslui pasiekti“,— tai nė vienas lasalininkas tam negalėtų prieštarauti.

Penkta, apie darbininkų klasės, kaip klasės, organizavimą su profesinių sąjungų pagalba nė neužsiminta. O tai tikrai esminis punktas, nes tai ir yra tikroji klasinė proletariato organizacija, kurioje jis kovoja savo kasdieninę kovą prieš kapitalą, kurioje jis mokosi ir kurios dabar jau nebegali užsmaugti nė žiauriausia reakcija (kaip dabar Paryžiuje). Atsižvelgiant į tą svarbą, kurią ši organizacija įgyja ir Vokietijoje, mūsų nuomone, būtų būtinai reikalinga paminėti ją programoje ir kiek galima palikti jai atitinkamą vietą partinėje organizacijoje.

Štai ką padarė mūsiškiai lasalininkams įsiteikti. O kokias nuolaidas padarė anie? Tokias, kad programoje figūruoja krūva gana painių, grynai demokratinių reikalavimų, kurių tarpe kai kurie tėra grynai mados dalykai, kaip, pavyzdžiui, „betarpiškai liaudies vykdoma įstatymų leidyba“, kuri egzistuoja Šveicarijoje ir kuri duoda daugiau žalos, negu naudos, jei ji iš viso ką nors duoda. „Liaudies vykdomas valdymas“ turėtų dar šiokią tokią prasmę. Taip pat nėra pirmosios bet kurios laisvės sąlygos: kad visi valdininkai už visus savo tarnybinius veiksmus kiekvieno piliečio atžvilgiu būtų atsakingi paprastuose teismuose ir pagal bendrą teisę. Apie tai, kad tokie reikalavimai, kaip mokslo laisvė, sąžinės laisvė, figūruoja kiekvienoje liberalinėje buržuazinėje programoje ir čia atrodo keistokai, aš plačiau nekalbėsiu.

Laisvoji liaudies valstybė pavirto laisvąja valstybe. Gramatine šių žodžių prasme, laisvoji valstybė yra tokia, kurioje valstybė laisva savo piliečių atžvilgiu, t. y. valstybė su despotine vyriausybe. Reikėtų mesti visus šituos plepalus apie valstybę, ypačiai po Komunos, kuri jau nebebuvo valstybė tikrąja prasme. „Liaudies valstybe“ anarchistai daugiau negu pakankamai yra badę mums akis, nors jau Markso veikalas prieš Prudoną[C], o paskui „Komunistų Manifestas“ tiesiog sako, kad, įvedus socialistinę visuomenės santvarką, valstybė savaime išyra (sich auflöst) ir išnyksta. Kadangi valstybė tėra tik laikina institucija, kuria tenka naudotis kovoje, revoliucijoje, siekiant savo priešininkus prievarta nuslopinti, tai kalbėti apie laisvąją liaudies valstybę yra gryna nesąmonė: kol proletariatui dar tebėra reikalinga valstybė, ji jam reikalinga ne laisvei, bet savo priešininkų nuslopinimui, o kai darosi galima kalbėti apie laisvę, tuomet valstybė, kaip tokia, nustoja egzistavusi. Todėl mes pasiūlytume visur vietoj žodžio „valstybė“ padėti žodį „bendruomenė“ (Gemeinwesen), puikų seną vokišką žodį, atitinkantį prancūziškąjį žodį „komuna“.

„Bet kurios socialinės ir politinės nelygybės pašalinimas“ taip pat labai abejotina frazė vietoj „visų klasinių skirtumų panaikinimo“. Tarp atskirų šalių, sričių, net vietovių visuomet bus tam tikra gyvenimo sąlygų nelygybė, kurią galima sumažinti ligi minimumo, tačiau kurios niekuomet nebus galima visiškai pašalinti. Alpių gyventojai visuomet turės kitokias gyvenimo sąlygas, negu lygumų gyventojai. Supratimas socialistinės visuomenės, kaip lygybės karalystės, yra vienašališkas prancūziškas supratimas, susijęs su senuoju lozungu „laisvė, lygybė, brolybė“, — supratimas, kuris kaip tam tikra vystymosi pakopa savo laiku ir savo vietoje buvo pateisinamas, tačiau dabar, kaip ir visi ankstesniųjų socialistinių mokyklų vienašališkumai, turi būti atmestas, nes jis tik sukelia painiavą, o dabar jau yra atrasti tikslesni būdai šiam dalykui nušviesti.

Aš baigiu, nors šioje programoje, tarp kitko, dar sausai ir negyvai parašytoje, reikėtų kritikuoti beveik kiekvieną žodį. Ši programa tokia, kad tuo atveju, jeigu ji bus priimta, Marksas ir aš niekuomet nesutiksime prisijungti prie šiuo pagrindu sukurtos naujos partijos ir turėsime labai rimtai pasvarstyti, kokią poziciją (taip pat ir viešai) mums užimti jos atžvilgiu. Turėkite galvoje, kad užsienyje už visus ir visokius Vokietijos socialdemokratų darbininkų partijos išstojimus bei veiksmus daro atsakingus mus. Taip elgiasi Bakuninas savo veikale „Valstybingumas ir anarchija“, kur daro mus atsakingus už kiekvieną neapgalvotą žodį, Libknechto pasakytą ar parašytą nuo „Demokratisches Wochenblatt“[D] įsteigimo dienos. Žmonės įsivaizduoja, kad mes iš čionai komanduojame visam judėjimui, tuo tarpu Jūs žinote ne blogiau už mane, kad mes beveik niekuomet nė trupučiuko nesikišome į partijos vidaus reikalus, o jei ir įsikišdavome, tai vien tik tam, kad kiek galėdami atitaisytume tas klaidas, — bet ir tai vien teorines, — kurios, mūsų supratimu, buvo padarytos. Jūs pats betgi suprasite, kad ši programa yra posūkis, kuris labai lengvai gali mus priversti atsisakyti nuo bet kurios atsakomybės už partiją, pripažinusią tokią programą.

Aplamai, ne tiek svarbi oficialioji partijos programa, kiek tai, ką partija iš tikrųjų veikia. Tačiau nauja programa vis dėlto visuomet yra viešai iškelta vėliava, ir išorinis pasaulis pagal ją sprendžia apie partiją. Todėl programa nieku būdu neturi būti žingsnis atgal, kaip kad yra šis projektas, palyginus su Eizenachno programa. Reikėjo juk pagalvoti ir apie tai, ką pasakys apie šią programą kitų šalių darbininkai, kokį įspūdį padarys šis viso Vokietijos socialistinio proletariato kapituliavimas prieš lasalizmą.

Be to, esu įsitikinęs, kad susivienijimas tokiu pagrindu neišsilaikys nė metų. Nejaugi geriausieji mūsų partijos žmonės sutiks žlebenti mintinai išmoktas Lasalio frazes apie geležinį darbo užmokesčio dėsnį ir valstybės paramą? Aš norėčiau tokiame vaidmenyje pamatyti, pavyzdžiui, Jus! O jeigu jie tatai ir darytų, tai jų klausytojai juos nušvilptų. Esu tikras, kad lasalininkai užsispyrę reikalauja kaip tik šių programos punktų, lyg palūkininkas Šeilokas savo svaro mėsos. Įvyks skilimas; tačiau Haselmaną, Hazenkleverį, Telkę ir kompaniją mes būsime vėl padarę „doraisiais“; iš skilimo mes išeisime susilpnėję, o lasalininkai — sustiprėję; mūsų partija bus praradusi savo politinę skaistybę ir jau niekuomet nebegalės drąsiai kovoti prieš Lasalio frazes, kurias ji pati juk kurį laiką buvo įsirašiusi į savo vėliavą; ir jeigu lasalininkai tuomet vėl sakys, kad jie — pati tikroji ir vienintelė darbininkų partija, o mūsų šalininkai — buržua, tai įrodymui jie galės nurodyti šią programą. Visos socialistinės priemonės pastarojoje priklauso jiems, tuo tarpu mūsų partija teįnešė į ją reikalavimus, priklausančius smulkiaburžuazinei demokratijai, kurią betgi ji pati toje pačioje programoje apibūdino kaip „reakcinės masės“ dalį!

Aš užvilkinau šio laiško išsiuntimą, nes Jūs būsite paleistas tik balandžio 1 d., Bismarko gimimo dienos garbei, ir aš nenorėjau rizikuoti, kad laiškas galėtų būti sučiuptas, mėginant jį pristatyti kontrabandos keliu. Ir štai kaip tik gaunu laišką iš Brakės, kuriam taip pat iškilo rimtų abejojimų dėl šios programos ir kuris norėtų sužinoti mūsų nuomonę. Todėl reikalui paskubinti aš siunčiu šį laišką jam, kad jis jį perskaitytų ir man nereikėtų gaišti laiko, dar kartą rašant visą šitą litaniją. Beje, aš atvirai išdėsčiau visą šį reikalą taip pat ir Ramui[E], o Libknechtui parašiau tik trumpai. Aš negaliu jam dovanoti, kad jis mums apie visą tą reikalą nepranešė nė žodžio (tuo tarpu kai Ramas ir kiti manė, kad jis mus tiksliai painformavo), ligi pasidarė, taip sakant, per vėlu. Tiesa, jis ir seniau taip darydavo,— iš čia ir tas gausus nemalonus susirašinėjimas, kurį mums, Marksui ir man, teko su juo vesti,— bet šį kartą reikalas pakrypo į perdaug blogą pusę, ir mes griežtai atsisakome eiti drauge su juo tuo keliu.

Pasistenkite susitvarkyti taip, kad vasarą atvažiuotumėte čionai. Gyvensite, žinoma, pas mane, ir, jei oras bus gražus, mes galėsime išvykti keletui dienų pasimaudyti jūroje; ilgai atsėdėjusiam, Jums tas bus tikrai naudinga.

Draugiškų linkėjimų.

Jūsų F. E.

Išnašos

[A]Šie politiniai Gotos programos projekto reikalavimai buvo tokie:

„Vokietijos darbininkų partija reikalauja kaip laisvo valstybės pagrindo:

1. Visuotinės, lygios, tiesioginės ir slaptos rinkimų teisės visiems vyrams nuo 21 m. amžiaus visuose rinkimuose valstybėje ir bendruomenėje. 2. Betarpiškai liaudies vykdomos įstatymų leidybos su teise iškelti ir atmesti pasiūlymus. 3. Visuotinio karinio apmokymo. Liaudies apginklavimo vietoje nuolatinės kariuomenės. Pavesti liaudies atstovybei spręsti taikos ir karo klausimą. 4. Panaikinti visus ypatinguosius įstatymus, ypač spaudos, sąjungų ir susirinkimų įstatymus. 5. Liaudies teismo. Nemokamos teisybos.

Vokietijos darbininkų partija reikalauja kaip dvasinio ir dorovinio valstybės pagrindo:

1. Visuotinio ir visiems lygaus liaudies auklėjimo, kurį vykdo valstybė. Visuotinio privalomo mokyklos lankymo. Nemokamo mokymo. 2. Mokslo laisvės. Sąžinės laisvės“. Red.

[B]Engelsas turi galvoje V. Brakės brošiūrą „Lasalio pasiūlymas“, išleistą 1873 m. Red.

[C]Turimas galvoje „Filosofijos skurdas“. Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, V t., 295—416 psl., rus. leid. Red.

[D]„Demokratisches Wochenblatt“ („Demokratinis Savaitraštis“) — buvo leidžiamas Leipcige 1868—1869 m.; jį redagavo V. Libknechtas. Red.

[E]Hermanas Ramas — vienas iš laikraščio „Volksstaat“ redaktorių. Red.