Karl Marx

Gotos programos kritika

PASTABOS DĖL VOKIETIJOS DARBININKŲ PARTIJOS PROGRAMOS

IV

Dabar pereinu prie skyriaus apie demokratiją.

A. „Laisvas valstybės pagrindas“.

Visų pirma, pagal II skyrių, Vokietijos darbininkų partija siekia „laisvos valstybės“.

Laisva valstybė — kas tai yra?

Valstybę padaryti laisvą — toli gražu nėra atsikračiusių ribota, ištikimiems valdiniams būdinga galvosena darbininkų tikslas. Vokietijos imperijoje „valstybė“ beveik taip pat „laisva“, kaip ir Rusijoje. Laisvė yra tai, kad valstybė iš organo, stovinčio viršum visuomenės, būtų paverčiama organu, visiškai pajungtu tai visuomenei; ir šiandien valstybės formos yra daugiau ar mažiau laisvos pagal tai, kiek jos apriboja „valstybės laisvę“.

Vokietijos darbininkų partija — bent tuo atveju, jeigu ji priima šią programą, — parodo, kaip paviršutiniškai ji tėra įsisavinusi socialistines idėjas; užuot laikiusi esamąją visuomenę (o tai galioja ir kiekvienai būsimai visuomenei) esamos valstybės pagrindu (arba būsimą visuomenę būsimos valstybės pagrindu), ji, priešingai, laiko valstybę kažkokia savarankiška būtybe, turinčia savus „dvasinius, dorovinius, laisvus pagrindus“.

O be to, dar tas grubus piktnaudžiavimas programoje žodžiais „šiuolaikinė valstybė“, „šiuolaikinė visuomenė“ ir dar grubesnis nesupratimas tos valstybės, kuriai ji kelia savo reikalavimus!

„Šiuolaikinė visuomenė“ yra kapitalistinė visuomenė, kuri egzistuoja visose civilizuotose šalyse, daugiau ar mažiau laisva nuo viduramžiškų priemaišų, daugiau ar mažiau kiekvienos šalies istorinio vystymosi ypatybių modifikuota, daugiau ar mažiau išsivysčiusi. Priešingai, „šiuolaikinė valstybė“ keičiasi su kiekviena valstybės siena. Prūsų Vokietijos imperijoje ji visiškai kitokia, negu Šveicarijoje, Anglijoje visiškai kitokia, negu Jungtinėse Valstybėse. Taigi, „šiuolaikinė valstybė“ yra fikcija.

Tačiau, nepaisant margo jų formų įvairumo, įvairios įvairių civilizuotų šalių valstybės turi tarp savęs bendra tai, kad jos visos stovi ant šiuolaikinės buržuazinės, kapitalistiškai daugiau ar mažiau išsivysčiusios visuomenės pagrindo. Todėl jos turi ir kai kurių bendrų esminių požymių. Šia prasme galima kalbėti apie „šiuolaikinį valstybingumą“, priešingai ateičiai, kai bus mirusi dabartinė jo šaknis — buržuazinė visuomenė.

Tuomet kyla klausimas: kokį pasikeitimą patirs valstybingumas komunistinėje visuomenėje? Kitais žodžiais: kurios tuomet pasiliks visuomeninės funkcijos, analogiškos dabartinėms valstybės funkcijoms? Į šį klausimą galima atsakyti tik moksliškai; ir kiek tūkstančių kartų mes belipdytume žodį „liaudis“ su žodžiu „valstybė“, vis tiek nė per plauką nepriartėsime prie problemos išsprendimo.

Tarp kapitalistinės ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio pirmosios pavertimo antrąja laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka ir pereinamasis politinis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė negali būti niekas kita, kaip revoliucinė proletariato diktatūra.

Tačiau programa neliečia nei šios pastarosios, nei būsimojo komunistinės visuomenės valstybingumo.

Jos politiniuose reikalavimuose nėra nieko, išskyrus seną, visiems žinomą demokratinę litaniją: visuotinė rinkimų teisė, tiesioginė įstatymų leidyba, liaudies teisė, liaudies apginklavimas ir t. t. Tai tėra paprastas buržuazinės Liaudies partijos[A], Taikos ir laisvės lygos atgarsis. Tai tėra vien tokie reikalavimai, kurie, jeigu jie neišpūsti iki fantastinių vaizdinių, yra jau įgyvendinti. Tiktai valstybė, kuri juos įgyvendino, yra ne Vokietijos imperijos ribose, bet Šveicarijoje, Jungtinėse Valstybėse ir t. t. Šios rūšies „ateities valstybė“ yra šiuolaikinė valstybė, nors ji ir yra už Vokietijos imperijos „rėmų“.

Vienas dalykas betgi yra užmirštas. Kadangi Vokietijos darbininkų partija įsakmiai pareiškia, jog ji veikia „šiuolaikinės nacionalinės valstybės“, taigi, savo valstybės, prūsų Vokietijos imperijos, ribose, — antraip dauguma jos reikalavimų būtų beprasmiški, nes reikalaujama juk tik to, ko neturima, — tai jie neturėtų užmiršti svarbiausio dalyko, būtent, kad visi tie puikūs dalykėliai remiasi vadinamojo liaudies suverenumo pripažinimu ir todėl tinka tik demokratinėje respublikoje.

Jei jau neužteko drąsos reikalauti demokratinės respublikos, kaip tai darė Prancūzijos darbininkų programos Luji Filypui ir Luji Napoleonui valdant, — ir išmintingai, nes aplinkybės liepia būti atsargiems, — tai nereikėjo griebtis ir to triuko, kuris nėra nei „doras“[B], nei „garbingas“, — reikalauti dalykų, turinčių prasmės tik demokratinėje respublikoje, iš tokios valstybės, kuri yra ne kas kita, kaip parlamentinėmis formomis apvilktas, su feodaliniais priedais sumaišytas, jau buržuazijos įtakos paveiktas, biurokratiškai sunarstytas, policijos saugomas karinis despotizmas, o juo labiau šiai valstybei iškilmingai pareikšti, jog manoma iš jos ką nors panašaus pasiekti „teisėtomis priemonėmis“!

Netgi vulgarioji demokratija, kuri demokratinėje respublikoje mato dievo karalystę žemėje ir nė jauste nenujaučia, kad kaip tik šioje paskutinėje buržuazinės visuomenės valstybės formoje klasių kova turi būti galutinai išspręsta ginklu, — net ir ji stovi vis dar nepalyginamai aukščiau už tokios rūšies demokratizmą, kuris neišeina iš ribų to, kas leistina policijos, bet neleistina logikos atžvilgiu.

Kad žodžiu „valstybė“ iš tikrųjų suprantama vyriausybinė mašina arba valstybė, kiek ji darbo pasidalijimo dėka sudaro savą, nuo visuomenės atskirtą organizmą, rodo jau žodžiai: „Vokietijos darbininkų partija reikalauja kaip ekonominio valstybės pagrindo: vieningo progresyvinio pajamų mokesčio“ ir t. t. Mokesčiai — tai ekonominis vyriausybinės mašinos pagrindas, ir daugiau nieko. Šveicarijoje esančioje „ateities valstybėje“ tas reikalavimas beveik įvykdytas. Pajamų mokestis numato įvairius įvairių visuomenės klasių pajamų šaltinius, — vadinasi, kapitalistinę visuomenę. Todėl nenuostabu, kad Liverpulio finansiniai reformistai — buržua su Gladstono broliu priešakyje — iškelia tuos pačius reikalavimus, kaip ir ši programa.

B. „Vokietijos darbininkų partija reikalauja kaip dvasinio ir dorovinio valstybės pagrindo:
1. Visuotinio ir visiems lygaus liaudies auklėjimo, kurį vykdo valstybė. Visuotinio privalomo mokyklos lankymo. Nemokamo mokymo“.

Visiems lygus liaudies auklėjimas? Kas šiais žodžiais įsivaizduojama? Argi manoma, kad šiuolaikinėje visuomenėje (o tik apie ją ir kalbama) auklėjimas visoms klasėms gali būti lygus? O gal reikalaujama, kad ir aukštesnės klasės būtų priverstos apsiriboti kukliu auklėjimo lygiu — pradžios mokykla, tokiu lygiu, kuris vienintelis tėra suderinamas su ekonomine ne vien samdomųjų darbininkų, bet ir valstiečių padėtimi?

„Visuotinis privalomas mokyklos lankymas. Nemokamas mokymas“. Pirmasis egzistuoja net Vokietijoje, antrasis, pradžios mokyklų atžvilgiu — Šveicarijoje ir Jungtinėse Valstybėse. Jeigu kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstybių valstijose mokymas ir aukštesniosiose mokyklose yra „nemokamas“, tai tat iš tikrųjų reiškia tik tiek, kad aukštesniosios klasės padengia savo auklėjimo išlaidas iš bendro mokesčių fondo. Tarp kitko, tatai tinka ir „nemokamai teisybai“, kurios reikalauja punktas A, 5. Baudžiamoji justicija visur nemokama; o civiliniai teismai turi reikalą beveik tik su konfliktais dėl nuosavybės, taigi, jie liečia beveik tik turtingąsias klases. Ką gi, ar ne pasiūlyti joms bylinėtis liaudies lėšų sąskaita?

Apie mokyklas kalbąs paragrafas būtų turėjęs reikalauti bent jau technikos mokyklų (teorinių ir praktinių), sujungtų su pradžios mokyklomis.

Visiškai atmestinas yra „liaudies auklėjimas, kurį vykdo valstybė“. Visuotiniu įstatymu nustatyti pradžios mokykloms lėšas, mokytojų personalo kvalifikacijas, mokymo disciplinas ir t. t. ir per valstybės inspektorius, kaip tai daroma Jungtinėse Valstybėse, sekti šių įstatymų nuostatų vykdymą, — tai visai kas kita, negu valstybę paskirti liaudies auklėtoju! Priešingai, reikia tiek vyriausybę, tiek lygiai ir bažnyčią pašalinti nuo bet kurios įtakos mokyklai. Prūsų Vokietijos imperijoje (ir tegu niekas nemėgina tuščiai išsisukinėti, kad čia kalbama apie „ateities valstybę“, — mes matėme, kaip dalykas atrodo šiuo atžvilgiu) dargi, atvirkščiai, reikia, kad valstybė būtų kietai liaudies auklėjama.

Tačiau visa programa, nepaisant viso jos demokratiško tarškėjimo, kiaurai užkrėsta Lasalio sektos skelbiamu ištikimų valdinių tikėjimu valstybe arba, kas nė kiek ne geriau, tikėjimu demokratijos stebuklais, arba, tiksliau, ji yra kompromisas tarp šių dviejų tikėjimo stebuklais rūšių, socializmui vienodai svetimų.

„Mokslo laisvė“ — skamba vienas Prūsijos konstitucijos paragrafas. Tad kam gi jis čia?

„Sąžinės laisvė“! Jei šiuo „kulturkampfo“[C] metu buvo norima priminti liberalams jų senuosius lozungus, tai šitą galima buvo padaryti tik šia forma: „Kiekvienam turi būti leista atlikinėti savo religinius, kaip ir kūno reikalus, policijai nekišant į tai nosies“. Tačiau darbininkų partija turėtų pasinaudoti šia proga ir pareikšti savo įsitikinimą, kad buržuazinė „sąžinės laisvė“ yra ne kas kita, kaip visų galimų religinės sąžinės laisvės rūšių toleravimas, o ji, darbininkų partija, priešingai, stengiasi sąžinę išlaisvinti iš religinio svaigulio. Tačiau pas mus nenorima peržengti „buržuazinio“ lygio.

Dabar priėjau pabaigą, nes tolesnis programos priedas nėra būdinga sudėtinė jos dalis. Todėl čia apsiribosiu tik trumpomis pastabomis.

2. „Normali darbo diena“.

Nė vienoje kitoje šalyje darbininkų partija neapsiribodavo tokiu neaiškiu reikalavimu, bet visuomet tiksliai nurodydavo kokį darbo dienos ilgumą ji esamomis sąlygomis laiko normaliu.

3. „Apriboti moterų darbą ir uždrausti vaikų darbą“.

Darbo dienos normavimas turi jau apimti ir moterų darbo apribojimą, kiek tat liečia darbo dienos ilgumą, pertraukų trukmę ir t. t.; be to, tas apribojimas gali reikšti tik moterų darbo uždraudimą tokiose gamybos šakose, kurios ypač kenksmingos moters organizmui arba moterims nesuderinamos su dorovingumu. Jeigu tai turėta galvoje, tai taip ir reikėjo pasakyti.

„Uždrausti vaikų darbą!“ Čia būtinai reikėjo nurodyti amžiaus ribą.

Visiškai uždrausti vaikų darbą yra nesuderinama su stambiosios pramonės buvimu ir todėl tai tėra tuščias, geranoriškas pageidavimas.

Šios priemonės įgyvendinimas — jeigu jis būtų galimas — būtų reakcinis, nes, griežtai reguliuojant darbo laiką pagal įvairų amžių ir vartojant kitas profilaktines priemones vaikams apsaugoti, ankstyvas gamybinio darbo sujungimas su mokymu yra viena iš galingiausių priemonių šiuolaikinei visuomenei pertvarkyti.

4. „Valstybinė fabrikinės, amatinės ir naminės pramonės priežiūra“.

Turint galvoje prūsų Vokietijos valstybę, reikėjo aiškiai reikalauti, kad fabrikų inspektoriai būtų pakeičiami tik teismo keliu; kad už tarnybinių pareigų pažeidimą kiekvienas darbininkas galėtų juos apskųsti teismui; kad inspektoriais būtų asmenys, išėję medicinos mokslus.

5. „Reguliuoti kalinių darbą“.

Smulkmeniškas reikalavimas bendrojoje darbininkų programoje. Šiaip ar taip, reikėjo aiškiai pasakyti, jog darbininkai visiškai nenori, bijodamiesi konkurencijos, kad su kriminaliniais nusikaltėliais būtų elgiamasi kaip su galvijais ir ypač kad iš jų būtų atimta vienintelė priemonė pasitaisyti — produktyvus darbas. Tai jau mažiausia, ko iš socialistų galima buvo laukti.

6. „Veiksmingas įstatymas apie atsakomybę“.

Reikėjo pasakyti, kas suprantama „veiksmingu“ įstatymu apie atsakomybę.

Beje, paragrafe apie normalią darbo dieną pamiršta toji fabrikinių įstatymų dalis, kuri liečia higienos bei apsaugos nuo nelaimingų atsitikimų ir kt. priemones. Įstatymas apie atsakomybę pradeda veikti tik tuomet, kai pažeidžiami šie nuostatai.

Trumpai sakant, ir šis priedas yra taip pat nevalyvai suredaguotas.

Dixi et salvavi animam meam[D].

Išnašos

[A]Liaudies partija buvo įkurta 1865 m. rugsėjo mėnesį Darmštadte ir reorganizuota Štutgarto suvažiavime 1868 m. rugsėjo mėnesį. Tai buvo smulkiosios buržuazijos, daugiausia Pietų Vokietijos, partija, priešpastačiusi smulkiaburžuazinius federalizmo principus Bismarko politikai, siekusiai suvienyti Vokietiją junkerių Prūsijos hegemonijoje. Red.

[B]„Doraisiais“ buvo vadinami eizenachininkai; čia — Markso žodžių žaismas. Red.

[C]„Kulturkampfas“ („kova dėl kultūros“) — tai Bismarko vesta 1870-siais metais kova prieš Vokietijos katalikų partiją, „centro“ partiją, policinėmis priemonėmis persekiojant katalikybę. Red.

[D]Pasakiau ir išgelbėjau savo sielą. Red.