Karl Marx

Gotos programos kritika

LAIŠKAS V. BRAKEI

Londonas, 1875 m. gegužės 5 d.

Brangusis Brake!

Žemiau dedamas kritiškas pastabas dėl suvienijamosios programos malonėkite perskaitęs perduoti susipažinti Geibui ir Aueriui, Bebeliui ir Libknechtui. Aš esu apkrautas darbu ir priverstas žymiai peržengti gydytojų man nustatytas darbo laiko ribas. Todėl man nebuvo jokio „malonumo“ parašyti tokį ilgą rašinį. Tačiau tai buvo reikalinga, kad vėliau partiniai draugai, kuriems šios pastabos skiriamos, klaidingai neišsiaiškintų žygių, kuriuos aš, iš savo pusės, turėsiu padaryti. — Turiu galvoje trumpą pareiškimą, kurį po jungtinio suvažiavimo Engelsas ir aš paskelbsime; mes pareikšime, kad mes nedalyvavome rengiant minėtą principinę programą ir su ja nieko bendro neturime.

Tai yra būtina, nes užsienyje yra paplitusi partijos priešų rūpestingai palaikoma nuomonė — nuomonė visiškai klaidinga, — kad mes iš čia slapta vadovaują vadinamosios Eizenacho partijos judėjimui. Dar savo neseniai išėjusioje knygoje rusų kalba[A] Bakuninas laiko mane, pavyzdžiui, atsakingu ne tik už visas tos partijos programas ir t. t., bet ir už kiekvieną Libknechto padarytą žygį nuo pat jo bendradarbiavimo su Liaudies partija pradžios.

Be to, mano pareiga neleidžia man kad ir diplomatišku tylėjimu pripažinti programos, kuri, mano įsitikinimu, visiškai niekam tikusi ir demoralizuoja partiją.

Kiekvienas tikro judėjimo žingsnis yra svarbesnis už tuziną programų. Todėl, jeigu buvo negalima — o aplinkybės to neleido — nueiti toliau už Eizenacho programą, tai reikėjo tiesiog sudaryti susitarimą dėl veiksmų prieš bendrą priešą. Bet jeigu sudaromos principinės programos (užuot tai atidėjus ligi to laiko, kada jos bus bendru darbu paruoštos per ilgesnį laikotarpį), tai tuo pačiu viso pasaulio akivaizdoje nustatomos gairės, iš kurių žmonės sprendžia apie partinio judėjimo lygį. Lasalininkų vadai atėjo pas mus todėl, kad tai padaryti juos privertė aplinkybės. Jeigu jiems iš pat pradžių būtų buvę pasakyta, kad į jokį mainininkavimą principais nebus įsileista, tai jie būtų turėję pasitenkinti veikimo programa arba organizaciniu bendro veikimo planu. Vietoj to jiems leidžiama atvykti apsiginklavus mandatais, ir, iš savo pusės, tie mandatai pripažįstami privalomais, taigi, pasiduodama malonei ar nemalonei tų, kurie patys reikalingi pagalbos. Be to dar, jie sušaukia suvažiavimą dar prieš kompromisinį suvažiavimą, tuo tarpu kai sava partija sušaukia savo suvažiavimą tik post festum[B]. Čia aiškiai buvo siekiama išvengti bet kurios kritikos ir neleisti susivokti savajai partijai. Yra žinoma, kad darbininkai patenkinti jau vien susivienijimo faktu, tačiau klystama, jeigu manoma, kad šis akimirksnio laimėjimas ne per brangiai pirktas.

Beje, programa niekam tikusi ir nepriklausomai nuo to, kad ji kanonizuoja lasalinį tikėjimo simbolį.

Artimiausiu laiku aš nusiųsiu Jums „Kapitalo“ prancūziškojo leidimo paskutiniuosius sąsiuvinius[C]. Spausdinimą ilgesnį laiką buvo sutrukdęs Prancūzijos vyriausybės uždraudimas. Šią savaitę ar ateinančios pradžioje knyga bus baigta. Ar Jūs gavote šešis pirmuosius sąsiuvinius? Malonėkite man taip pat parašyti Bernhardo Bekerio adresą, kuriam aš irgi turiu nusiųsti paskutiniuosius sąsiuvinius.

„Volksstaat“ knygų leidykla[D] turi savotiškus papročius. Taip, pavyzdžiui, man ligi šio momento nebuvo atsiųstas nė vienas naujo „Kelno komunistų bylos“ leidimo egzempliorius.

Geriausių linkėjimų.

Jūsų Karlas Marksas

Išnašos

[A]Bakuninas M., Valstybingumas ir anarchija. Ciurichas, 1873 m. Red.

[B]— po šventės, t. y. per vėlai. Red.

[C]Paties Markso redaguotas prancūziškasis „Kapitalo“ pirmojo tomo vertimas buvo leidžiamas sąsiuviniais 1872—1875 m. Paryžiuje. Red.

[D]Kalbama apie partijos leidyklą, kuri buvo Leipcige prie centrinio Vokietijos socialdemokratijos organo „Volksstaat“ („Liaudies Valstybė“) redakcijos (1869—1876 m.). Red.