Karl Marx

Gotos programos kritika

PASTABOS DĖL VOKIETIJOS DARBININKŲ PARTIJOS PROGRAMOS

I

1. „Darbas yra bet kurio turto ir bet kurios kultūros šaltinis, o kadangi naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę, tai darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams“

Pirmoji paragrafo dalis: „Darbas yra bet kurio turto ir bet kurios kultūros šaltinis“.

Darbas nėra bet kurio turto šaltinis. Gamta yra toks pat vartojamųjų verčių šaltinis (o iš jų kaip tik ir susideda daiktinis turtas!), kaip ir darbas, kuris pats tėra tik vienos iš gamtos jėgų, žmogaus darbo jėgos, pasireiškimas. Aukščiau minėtą frazę jūs rasite kiekviename vaikų elementoriuje, ir ji teisinga tik tiek, kiek ja suprantama, kad darbas atliekamas, turint reikiamų objektų ir įrankių. Tačiau socialistinėje programoje neturi būti tokių buržuazinių išsireiškimų, nutylinčių tas sąlygas, kurios vienos tik ir tesuteikia jiems prasmę. Kiek žmogus iš anksto žiūri į gamtą, šį visų darbo priemonių ir objektų šaltinį, kaip savininkas, elgiasi su ja, kaip su jam priklausančiu daiktu, tiek jo darbas tampa vartojamųjų verčių, taigi ir turto, šaltiniu. Buržua turi labai rimtą pagrindą darbui priskirti antgamtinę kuriamąją galią, nes kaip tik iš darbo gamtinio sąlygotumo išplaukia, kad žmogus, neturįs jokios kitos nuosavybės, išskyrus savo darbo jėgą, bet kurioje visuomeninėje ir kultūrinėje būklėje turi būti vergas kitų žmonių, tapusių materialinių darbo sąlygų savininkais. Tik jų leidžiamas jis gali dirbti, taigi, tik jų leidžiamas — gyventi.

Bet palikime tą sakinį tokį, koks jis yra, kad ir kokie būtų jo trūkumai. Kokios gi išvados reikėtų laukti? Atrodo, šios:

„Kadangi darbas yra bet kurio turto šaltinis, tai ir visuomenėje niekas negali pasisavinti turto kitaip, kaip tik pasisavindamas darbo produktą. Tad jeigu jis pats nedirba, tai jis gyvena iš svetimo darbo ir savo kultūrą taip pat įsigyja svetimo darbo sąskaita“.

O tuo tarpu žodelyčiais „o kadangi“ prie pirmojo sakinio prisegamas antras, kad išvada būtų padaryta iš šio antrojo sakinio, o ne iš pirmojo.

Antroji paragrafo dalis: „Naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę“.

Pagal pirmąjį teiginį darbas buvo bet kurio turto ir bet kurios kultūros šaltinis, vadinasi — jokia visuomenė negalima be darbo. O dabar mes, priešingai, sužinome, kad joks „naudingas“ darbas negalimas be visuomenės.

Lygiai taip pat galima būtų pasakyti, kad tik visuomenėje nenaudingas arba net visuomenei žalingas darbas gali tapti verslo šaka, kad tik visuomenėje galima gyventi nieko neveikiant ir t. t. ir t. t., — trumpai tariant, nurašyti visą Ruso.

O kas yra „naudingas“ darbas? Juk tai tik toks darbas, kuris duoda iš anksto numatytą naudingą rezultatą. Laukinis (o žmogus, nustojęs būti beždžione, yra laukinis), kuris užmuša akmenimi žvėrį, renka vaisius ir t. t., atlieka „naudingą“ darbą.

Trečia. Išvada: „O kadangi naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę, tai darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams“.

Tai bent išvada! Jei naudingas darbas yra galimas tik visuomenėje ir per visuomenę, tai darbo pajamos priklauso visuomenei, o atskiram darbininkui iš tų pajamų tenka tik tiek, kiek nėra reikalinga išlaikyti darbo „sąlygai“ — visuomenei.

Ir iš tikrųjų, šį teiginį visais laikais iškeldavo kiekvienos tuolaikinės visuomeninės santvarkos gynėjai. Visų pirma eina vyriausybės ir visų prie jos prisiplakusiųjų pretenzijos — vyriausybė juk esanti visuomeninis organas visuomeninei tvarkai palaikyti; toliau eina įvairių privatinės nuosavybės rūšių pretenzijos, nes įvairios privatinės nuosavybės rūšys esančios visuomenės pagrindas, ir t. t. Tokias tuščias frazes, kaip matote, galima sukinėti ir vartyti, kaip nori.

Pirmoji ir antroji paragrafo dalys gali turėti bent kiek suprantamą sąryšį tik taip suredaguotos:

„Turto ir kultūros šaltiniu darbas tampa tik būdamas visuomeninis darbas“, arba, kas yra visai tas pat, „visuomenėje ir per visuomenę“.

Šis teiginys neginčijamai teisingas, nes jeigu izoliuotas darbas (manoma, kad jo daiktinės sąlygos yra) ir gali sukurti vartojamąsias vertes, tai jis negali sukurti nei turto, nei kultūros.

Tačiau lygiai taip pat neginčijamas ir kitas teiginys:

„Kiek darbas visuomeniškai vystosi, tapdamas tuo būdu turto bei kultūros šaltiniu, tiek pat išsivysto neturtas ir skurdas darbininko pusėje, o turtas ir kultūra nedarbininko pusėje“.

Tai — visos ligšiolinės istorijos dėsnis. Taigi, vietoje bendrų frazių apie „darbą“ ir „visuomenę“, čia reikėjo aiškiai parodyti, kaip dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje pagaliau buvo sukurtos tos materialinės ir kitos sąlygos, kurios darbininkus įgalina ir verčia sugriauti tą visuomeninį prakeikimą.

O iš tikrųjų visas šis formos atžvilgiu nevykęs, o turinio atžvilgiu klaidingas paragrafas įtrauktas čia tik tam, kad Lasalio formulė apie „nesumažintas darbo pajamas“ būtų įrašyta pirmuoju lozungu į partijos vėliavą. Prie „darbo pajamų“, „lygių teisių“ ir kt. aš grįšiu vėliau, nes tas pats dalykas kiek kitokia forma kartojasi ir toliau.

2. „Šiuolaikinėje visuomenėje darbo priemonės yra kapitalistų klasės monopolis. Tuo sąlygojama darbininkų klasės priklausomybė yra visų formų skurdo ir vergavimo priežastis“.

Šis iš Internacionalo įstatų paskolintas teiginys šia „pataisyta“ redakcija yra klaidingas.

Šiuolaikinėje visuomenėje darbo priemonės yra žemės savininkų (žemės nuosavybės monopolis yra netgi kapitalo monopolio pagrindas) ir kapitalistų monopolis. Internacionalo įstatai atitinkamame punkte nemini nei pirmosios, nei antrosios monopolistų klasės. Jie kalba apie „darbo priemonių, t. y. pragyvenimo šaltinių, monopolį“. Priedas „pragyvenimo šaltinių“ pakankamai rodo, kad į darbo priemones įeina ir žemė.

Pataisa buvo padaryta todėl, kad Lasalis dėl dabar visiems žinomų motyvų puolė tik kapitalistų klasę, bet ne žemės savininkus. Anglijoje kapitalistas dažniausiai nesti net tos žemės savininkas, ant kurios stovi jo fabrikas.

3. „Darbo išvadavimas reikalauja padaryti darbo priemones visos visuomenės nuosavybe ir kolektyviškai reguliuoti visuminį darbą, teisingai paskirstant darbo pajamas“.

„Padaryti darbo priemones visos visuomenės nuosavybe“ reiškia, tur būt, jas „paversti visos visuomenės nuosavybe“. Bet tai tik tarp kitko.

Kas yra „darbo pajamos“? Darbo produktas ar jo vertė? O pastaruoju atveju — ar visa produkto vertė, ar tik ta vertės dalis, kurią darbas naujai pridėjo prie suvartotų gamybos priemonių vertės?

„Darbo pajamos“ — tai miglotas vaizdinys, Lasalio iškeltas vietoj apibrėžtų ekonominių sąvokų.

Kas yra „teisingas paskirstymas“?

Argi buržua netvirtina, kad šiuolaikinis paskirstymas yra „teisingas“? Ir argi jis iš tikrųjų nėra vienintelis „teisingas“ paskirstymas šiuolaikinio gamybos būdo pagrindu? Argi ekonominius santykius reguliuoja teisinės sąvokos, o ne priešingai, — ar nekyla teisiniai santykiai iš ekonominių? O ir socialistiniai sektantai argi ne įvairiausiai vaizduojasi „teisingą“ paskirstymą?

Norėdami žinoti, ką šiuo atveju reikia suprasti žodžiais „teisingas paskirstymas“, mes turime pirmąjį paragrafą sugretinti su šiuo paragrafu. Pastarasis turi galvoje tokią visuomenę, kurioje „darbo priemonės yra visos visuomenės nuosavybė ir visuminis darbas yra kolektyviškai reguliuojamas“, o iš pirmojo paragrafo mes matome, kad „darbo pajamos priklauso nesumažintos ir lygiomis teisėmis visiems visuomenės nariams“.

„Visiems visuomenės nariams“? Net ir nedirbantiesiems? Kurgi tuomet „nesumažintos darbo pajamos“? Tik dirbantiems visuomenės nariams? Kurgi tuomet visų visuomenės narių „lygios teisės“?

Bet „visi visuomenės nariai“ ir „lygios teisės“, matyti, tėra vien frazės. O dalyko esmė yra ta, kad šioje komunistinėje visuomenėje kiekvienas darbininkas turi gauti lasališkas „nesumažintas darbo pajamas“.

Jei išsireiškimą „darbo pajamos“ iš pradžių imsime darbo produkto prasme, tai kolektyvinės darbo pajamos bus visuminis visuomenės produktas.

Iš jo dabar reikia atimti:

Pirma, tai, kas reikalinga padengti suvartotoms gamybos priemonėms.

Antra, pridėtinę dalį gamybai išplėsti.

Trečia, atsargos arba draudimo fondą nelaimingų atsitikimų, gaivalinių nelaimių atvejui ir t. t.

Šie atskaitymai iš „nesumažintų darbo pajamų“ yra ekonominė būtinybė, ir jų dydis turi būti nustatomas pagal esamas priemones bei jėgas, iš dalies pagal tikimybių teoriją, tačiau jokiu būdu jų neišskaičiuosi pagal teisingumą.

Lieka antroji visuminio produkto dalis, skirta būti vartojimo reikmenimis.

Prieš pradedant individualinį jos paskirstymą, iš jos vėl atimama:

Pirma, bendrosios, su gamyba nesusijusios valdymo išlaidos.

Ši dalis iš karto žymiai sumažės, palyginus su tuo, kokia ji yra šiuolaikinėje visuomenėje, ir ji tuo labiau mažės, kuo labiau vystysis naujoji visuomenė.

Antra, tai, kas skiriama bendroms reikmėms patenkinti, kaip antai: mokykloms, sveikatos apsaugos įstaigoms ir t. t.

Ši dalis iš karto žymiai padidės, palyginus su tuo, kokia ji yra šiuolaikinėje visuomenėje, ir ji tuo labiau didės, kuo labiau vystysis naujoji visuomenė.

Trečia, fondai nedarbingiesiems ir kt., trumpai tariant, tai, kas šiandien priklauso vadinamajai oficialiajai beturčių globai.

Tik dabar mes prieiname tą „paskirstymą“, kurį programa dėl Lasalio įtakos taip siauraprotiškai vien tik ir teturi galvoje, būtent, tą vartojimo reikmenų dalį, kuri padalijama tarp individualių kolektyvo gamintojų.

„Nesumažintos darbo pajamos“ nepastebimai pavirto jau „sumažintomis“, nors tai, kas iš gamintojo atskaitoma kaip iš privataus asmens, tiesiogiai ar netiesiogiai eina jo, kaip visuomenės nario, naudai.

Kaip išnyko frazė apie „nesumažintas darbo pajamas“, taip dabar išnyksta ir frazė apie „darbo pajamas“ aplamai.

Kolektyvizmo principais organizuotoje, bendra gamybos priemonių nuosavybe pagrįstoje visuomenėje gamintojai savo gaminių nemaino; darbas, sunaudotas produktams pagaminti, tiek pat maža čia pasireiškia kaip šių produktų vertė, kaip tam tikra jų turima daiktinė ypatybė, nes dabar, priešingai kapitalistinei visuomenei, individualinis darbas jau ne aplinkiniu keliu, o betarpiškai egzistuoja kaip sudėtinė visuminio darbo dalis. Išsireiškimas „darbo pajamos“, ir dabartiniu metu atmestinas dėl savo dviprasmiškumo, netenka tuo būdu bet kurios prasmės.

Čia mes susiduriame ne su tokia komunistine visuomene, kuri yra išsivysčiusi ant savo pačios pagrindo, bet su tokia, kuri, priešingai, ką tik iškyla iš kapitalistinės visuomenės ir kuri todėl visais atžvilgiais — ekonominiu, doroviniu ir protiniu — dar tebeturi liekanų senosios visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo. Sutinkamai su tuo, kiekvienas atskiras gamintojas gauna iš visuomenės — po visų atskaitymų — lygiai tiek, kiek jis pats jai duoda. Tai, ką jis yra davęs visuomenei, sudaro individualinį jo darbo pajų. Pavyzdžiui, visuomeninė darbo diena susidaro iš individualinių darbo valandų sumos; kiekvieno atskiro gamintojo individualinis darbo laikas — tai jo atlikta visuomeninės darbo dienos dalis, jo įdėtoji į ją dalis. Jis gauna iš visuomenės kvitą, kad jis atliko tiek ir tiek darbo (atskaičius jo darbą visuomeninių fondų naudai), ir pagal šį kvitą jis gauna iš visuomenės atsargų tokį vartojimo reikmenų kiekį, kuriam pagaminti sunaudota tiek pat darbo. Tą patį darbo kiekį, kurį jis davė visuomenei viena forma, jis atgauna kita forma.

Čia, matyti, viešpatauja tas pats principas, kuris reguliuoja prekių mainus, kiek pastarieji esti lygių verčių mainai. Turinys ir forma čia pasikeitė, nes pasikeitusiomis aplinkybėmis niekas negali duoti ką nors kita, kaip savo darbą, ir, antra vertus, niekas negali pereiti atskirų asmenų nuosavybėn, kaip tik individualiniai vartojimo reikmenys. Tačiau kiek tai liečia pastarųjų paskirstymą tarp atskirų gamintojų, čia viešpatauja tas pats principas, kaip ir mainantis prekiniais ekvivalentais: tam tikras darbo kiekis viena forma mainomas į lygiai tokį pat darbo kiekį kita forma.

Todėl lygi teisė čia iš principo vis dar tebėra buržuazinė teisė, nors principas ir praktika čia vienas antram jau nebeprieštarauja, tuo tarpu mainai ekvivalentais prekių mainuose egzistuoja tik vidutiniškai imant, o ne kiekvienu atskiru atveju.

Nepaisant šios pažangos, ši lygi teisė vienu atžvilgiu dar vis tebėra apribota buržuaziniais rėmais. Gamintojų teisė yra proporcinga jų teikiamam darbui; lygybė reiškiasi tuo, kad matuojama lygiu matu — darbu.

Tačiau vienas žmogus yra fiziniu ar protiniu atžvilgiu pranašesnis už kitą, vadinasi, per tą patį laiką atlieka daugiau darbo arba gali ilgiau dirbti; o kad darbas galėtų būti matu, jis turi būti nustatomas trukme arba intensyvumu, nes kitaip jis nustotų buvęs matu. Ši lygi teisė yra nelygi teisė nelygiam darbui. Ji nepripažįsta jokių klasinių skirtumų, nes kiekvienas tėra darbininkas, kaip ir visi kiti; tačiau ji patylomis pripažįsta nelygius individualinius gabumus, o tuo pačiu ir nelygų darbingumą natūraliomis privilegijomis. Todėl ji, kaip ir kiekviena teisė, savo turiniu yra nelygybės teisė. Pagal savo prigimtį teisė gali būti tik tada, kai pritaikomas lygus matas; tačiau nelygūs individai (o jie nebūtų skirtingi individai, jeigu jie nebūtų nelygūs) gali būti matuojami tuo pačiu matu tik tiek, kiek jie vertinami vienodu požiūriu, kiek jie imami iš tam tikros vienos pusės, pavyzdžiui, tuo atveju, kai į juos žiūrima tik kaip į darbininkus, o daugiau nieko nematoma juose, viso kito nepaisoma. Toliau: vienas darbininkas vedęs, kitas ne, vienas turi daugiau vaikų, negu kitas, ir t. t. ir t. t. Taigi, lygiai dirbant ir todėl lygiai dalyvaujant visuomeniniame vartojimo fonde, vienas gaus faktiškai daugiau, negu kitas, vienas bus turtingesnis už kitą ir pan. Norint visų šių trūkumų išvengti, teisė, užuot buvusi lygi, turėtų būti nelygi.

Tačiau šie trūkumai yra neišvengiami pirmojoje fazėje komunistinės visuomenės, kokia ji po ilgų gimdymo skausmų yra ką tik atsiradusi iš kapitalistinės visuomenės. Teisė niekados negali būti aukštesnė už visuomenės ekonominę santvarką ir jos sąlygojamą kultūrinį išsivystymą.

Aukščiausiojoje komunistinės visuomenės fazėje, po to, kai išnyks žmogų pavergiąs jo pajungimas darbo pasidalijimui; kai išnyks kartu su tuo protinio ir fizinio darbo priešingumas; kai darbas liausis buvęs tik priemonė pragyventi, o pats taps pirmąja gyvenimo reikme; kai kartu su visapusišku individų išsivystymu išaugs ir gamybinės jėgos ir visi visuomeninio turto šaltiniai ims lietis pilna srove, — tik tada tebus galima visiškai įveikti siaurą buržuazinės teisės akiratį, ir visuomenė galės savo vėliavoje įrašyti: Kiekvienas pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal reikmes!

Aš nuodugniau sustojau ties „nesumažintomis darbo pajamomis“, iš vienos pusės, ir „lygia teise“ bei „teisingu paskirstymu“— iš antros, norėdamas parodyti, kaip sunkiai nusikalstama, kai, iš vienos pusės, mūsų partijai norima užkarti kaip dogmas tuos vaizdinius, kurie savo laiku turėjo tam tikrą prasmę, tačiau dabar yra virtę pasenusiu frazių šlamštu, o iš antros pusės, realistinį supratimą, su tokiu vargu įskiepytą partijai, bet dabar jau suleidusį į ją šaknis, vėl norima iškraipyti ideologinėmis teisinėmis bei kitokiomis nesąmonėmis, taip mėgstamomis demokratų bei prancūzų socialistų.

Be viso to, kas aukščiau išdėstyta, aplamai buvo klaidinga vadinamąjį paskirstymą laikyti dalyko esme ir jį labiausiai užakcentuoti.

Bet kuris vartojimo reikmenų paskirstymas visuomet tėra tik pačių gamybos sąlygų paskirstymo pasekmė. O pastarųjų paskirstymas išreiškia paties gamybos būdo pobūdį. Pavyzdžiui, kapitalistinis gamybos būdas remiasi tuo, kad daiktinės gamybos sąlygos kapitalo nuosavybės ir žemės nuosavybės pavidalu yra nedarbininkų rankose, tuo tarpu masė turi vien asmeninę gamybos sąlygą — darbo jėgą. Jei gamybos elementai yra paskirstyti šitaip, tai iš to savaime išplaukia ir dabartinis vartojimo reikmenų paskirstymas. O jeigu daiktinės gamybos sąlygos bus kolektyvinė pačių darbininkų nuosavybė, tai susidarys taip pat ir vartojimo reikmenų paskirstymas, skirtingas nuo dabartinio. Vulgarusis socializmas (o iš jo ir tam tikra demokratijos dalis) perėmė iš buržuazinių ekonomistų manierą laikyti ir traktuoti paskirstymą kaip kažką nepriklausomą nuo gamybos būdo ir todėl vaizduoti socializmą kaip dalyką, kuris daugiausia liečia paskirstymą. Bet kadangi tikrasis santykis jau seniai seniai išaiškintas, tai kam vėl grįžti atgal?

4. „Darbo išvadavimas turi būti reikalas darbininkų klasės, kurios atžvilgiu visos kitos klasės sudaro tik vieną reakcinę masę“.

Pirmoji strofa paimta iš Internacionalo įstatų įžanginių žodžių, tačiau „pataisyta“. Ten pasakyta: „Darbininkų klasės išvadavimas turi būti pačių darbininkų reikalas“; o čia, priešingai, „darbininkų klasė“ turi išvaduoti — ką? — „darbą“. Tesupranta, kas gali.

Užtat, tarytum žalai atitaisyti, toliau eina antistrofa — gryniausios rūšies lasalinė citata: „kurios (darbininkų klasės) atžvilgiu visos kitos klasės sudaro tik vieną reakcinę masę“.

„Komunistų Manifeste“ pasakyta: „Iš visų klasių, kurios šiandien stovi prieš buržuaziją, tik proletariatas tėra tikrai revoliucinė klasė. Visos kitos klasės smunka ir nyksta stambiajai pramonei besivystant, o proletariatas yra jos pačios produktas“[A].

Buržuazija, kaip stambiosios pramonės nešėja, čia laikoma revoliucine klase feodalų ir vidurinių luomų atžvilgiu, besistengiančių išlaikyti visas tas socialines pozicijas, kurias sukūrė pasenusieji gamybos būdai. Taigi, jie nesudaro drauge su buržuazija tik vieną reakcinę masę.

Iš antros pusės, proletariatas yra revoliucingas buržuazijos atžvilgiu, nes jis, pats išaugęs stambiosios pramonės dirvoje, siekia gamybą atpalaiduoti nuo to kapitalistinio pobūdžio, kurį buržuazija stengiasi įamžinti. Tačiau „Manifestas“ čia priduria, kad „viduriniai luomai“ tampa revoliucingi „tik tiek, kiek jiems gresia perėjimas į proletariato eiles“.

Taigi šiuo požiūriu vėl yra nesąmonė, kad darbininkų klasės atžvilgiu jie drauge su buržuazija ir net su feodalais „sudaro tik vieną reakcinę masę“.

Argi per pastaruosius rinkimus amatininkams, smulkiesiems pramonininkams ir pan., taip pat valstiečiams buvo pareiškiama: „Mūsų atžvilgiu jūs su buržua ir feodalais sudarote tik vieną reakcinę masę“?

Lasalis „Komunistų Manifestą“ mokėjo atmintinai, kaip jo ištikimieji pasekėjai moka jo sukurtus šventraščius. Ir jeigu jis taip grubiai iškreipė „Manifestą“, tai tik tam, kad pateisintų savo nukreiptą prieš buržuaziją sąjungą su absoliutistiniais ir feodaliniais priešininkais.

Be to, aukščiau nurodytame paragrafe išmintingasis Lasalio posakis iš viso tempte įtemptas už plaukų be jokio sąryšio su šia nevykusiai „ištaisyta“ citata iš Internacionalo įstatų. Taigi čia stačiai akiplėšiškas išsišokimas, kuris, žinoma, anaiptol nėra nemalonus p. Bismarkui, vienas iš tų pigiųjų stačiokiškumų, kuriuos fabrikuoja Berlyno Maratas[B].

5. „Siekdama išsivaduoti, darbininkų klasė veikia visų pirma šiuolaikinės nacionalinės valstybės rėmuose, suprasdama, kad būtinas jos pastangų, kurios yra bendros visų kultūringųjų šalių darbininkams, rezultatas bus tarptautinis tautų susibroliavimas“.

Priešingai „Komunistų Manifestui“ ir visam ankstesniajam socializmui, Lasalis į darbininkų judėjimą žiūrėjo siauriausiu nacionaliniu požiūriu. Čia juo sekama, ir tai vyksta po Internacionalo veiklos!

Savaime aišku, jog darbininkų klasė, kad ji aplamai galėtų kovoti, turi pas save namie susiorganizuoti kaip klasė, ir jog betarpiška jos kovos arena yra jos pačios šalis. Tiek jos klasinė kova ne turiniu, bet, kaip sako „Komunistų Manifestas“, „savo forma“ yra nacionalinė. Tačiau „šiuolaikinės nacionalinės valstybės rėmai“ — pavyzdžiui, Vokietijos imperijos — patys savo ruožtu yra ekonominiu atžvilgiu pasaulinės rinkos „rėmuose“, o politiniu atžvilgiu — valstybių sistemos „rėmuose“. Bet kuris pirklys žino, kad Vokietijos prekyba tuo pačiu metu yra ir užsienio prekyba, ir p. Bismarko didybė glūdi kaip tik jo vedamoje tam tikros rūšies tarptautinėje politikoje.

Į ką gi suveda Vokietijos darbininkų partija savo internacionalizmą? Į žinojimą to, kad jos siekimų rezultatas bus „tarptautinis tautų susibroliavimas“. Ši frazė, paskolinta iš buržuazinės Taikos ir laisvės lygos[C], turi būti tarptautinės darbininkų klasių brolybės ekvivalentu jų bendroje kovoje prieš viešpataujančiąsias klases bei jų vyriausybes. Taigi, apie Vokietijos darbininkų klasės tarptautines funkcijas — nė žodžio! Ir tai turi būti jos lozungas prieš savąją buržuaziją, jau susibroliavusią prieš ją su visų kitų šalių buržuazija, ir prieš sąmokslininkišką p. Bismarko tarptautinę politiką!

Iš tikrųjų programos internacionalizmas stovi dar nepalyginamai žemiau už laisvosios prekybos partijos internacionalizmą. Ir ši tvirtina, kad jos siekimų rezultatas būsiąs „tarptautinis tautų susibroliavimas“. Tačiau ji šį tą ir veikia ta kryptimi, kad prekyba taptų tarptautinė, ir jokiu būdu nesitenkina tuo, kad žino visas tautas prekiaujant pas save namie.

Tarptautinė įvairių šalių darbininkų klasės veikla jokiu būdu nepriklauso nuo „Tarptautinės Darbininkų Asociacijos“ egzistavimo. Pastaroji buvo tik pirmas mėginimas sukurti tai veiklai centrinį organą, mėginimas, kuris savo sukelto postūmio dėka paliko neišdildomų rezultatų, bet kuris savo pirmąja istorine forma, žlugus Paryžiaus Komunai, toliau negalėjo būti įgyvendinamas.

Bismarko „Norddeutsche“ turėjo visišką teisę savo šeimininko malonumui paskelbti, kad Vokietijos darbininkų partija savo naujojoje programoje išsižadėjo internacionalizmo[D].

Išnašos

[A]Žr. šio leidinio pirmojo tomo 17 psl. Red.

[B]Berlyno Maratu Marksas čia ironiškai pavadina, matyti, Haselmaną, centrinio lasalininkų organo „Neuer Social-Demokrat“ („Naujasis Socialdemokratas“) vyriausiąjį redaktorių. Red.

[C]Tarptautinė taikos ir laisvės lyga — įsteigta 1867 m. Ženevoje buržuazinių demokratų ir pacifistų organizacija. Pirmasis Internacionalas, Markso skatinamas ir vadovaujamas, ryžtingai kovojo prieš demagoginius Lygos lozungus, kurie proletariatą atitraukdavo nuo klasių kovos. Red.

[D]Marksas turi galvoje vedamąjį, kuris buvo išspausdintas „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ („Visuotinis Šiaurės Vokietijos Laikraštis“) 67 nr., 1875 m. kovo 20 d. Dėl socialdemokratų partijos programos 5-jo punkto vedamajame buvo pažymėta, kad „socialdemokratų agitacija daugeliu atžvilgių tapo atsargesnė“ ir kad ji „išsižada Internacionalo“. Red.