Karl Marx

Gotos programos kritika

PASTABOS DĖL VOKIETIJOS DARBININKŲ PARTIJOS PROGRAMOS

II

„Remdamasi šiais principais, Vokietijos darbininkų partija visomis teisėtomis priemonėmis siekia laisvos valstybės — ir — socialistinės visuomenės; darbo užmokesčio sistemos panaikinimo drauge su geležiniu darbo užmokesčio dėsniu — ir — bet kurio pavidalo išnaudojimo panaikinimo; bet kurios socialinės ir politinės nelygybės pašalinimo“.

Prie „laisvos“ valstybės aš grįšiu vėliau.

Taigi, ateityje Vokietijos darbininkų partija turi tikėti Lasalio „geležiniu darbo užmokesčio dėsniu“! Kad jis nepradingtų, padaroma nesąmonė: kalbama apie „darbo užmokesčio sistemos (turėtų būti: samdomojo darbo sistemos) panaikinimą drauge su geležiniu darbo užmokesčio dėsniu“. Jeigu aš panaikinu samdomąjį darbą, tai, žinoma, panaikinu ir jo dėsnius, ar jie būtų „geležiniai“, ar minkšti kaip kempinė. Tačiau Lasalio kova prieš samdomąjį darbą sukasi beveik išimtinai apie šį vadinamąjį dėsnį. Todėl, norint įrodyti, kad Lasalio sekta nugalėjo, „darbo užmokesčio sistema“ turi būti panaikinta „drauge su geležiniu darbo užmokesčio dėsniu“, o ne be jo.

Kaip žinoma, iš „geležinio darbo užmokesčio dėsnio“ Lasaliui nepriklauso niekas, išskyrus žodį „geležinis“, jo pasiskolintą iš Gėtės „amžinų, geležinių, didžiųjų dėsnių“. Žodis „geležinis“ — tai etiketė, iš kurios pažįsta vienas kitą tikratikiai. Tačiau jeigu aš priimu dėsnį su Lasalio antspaudu, taigi, ir jo prasme, tai aš turiu jį priimti ir su Lasalio pagrindimu. O kas gi tai yra? Kaip parodė Langė jau tuoj po Lasalio mirties, tai — (paties Langės skelbiama) Maltuso gyventojų augimo teorija. Bet jeigu ši teorija teisinga, tai panaikinti „geležinio dėsnio“ aš jau niekaip negaliu, net ir šimtą kartų panaikindamas samdomąjį darbą, nes tuomet šis dėsnis viešpatauja ne vien samdomojo darbo sistemoje, bet ir kiekvienoje visuomenės sistemoje. Kaip tik ta teorija remdamiesi, ekonomistai jau daugiau kaip penkiasdešimt metų įrodinėja, kad socializmas negalįs pašalinti pačios gamtos sąlygojamo skurdo, o tegalįs padaryti jį visuotinį, vienodai paskirstyti po visą visuomenės paviršių!

Tačiau visa tai nėra svarbiausias dalykas. Visiškai nepriklausomai nuo to, kad Lasalis klaidingai suprato šį dėsnį, tikrai pasipiktinimą keliantis žingsnis atgal glūdi štai kur.

Po Lasalio mirties mūsų partijoje prasiskynė kelią mokslinė pažiūra, kad darbo užmokestis yra ne tai, kuo jis atrodo, būtent, ne darbo vertė, arba kaina, bet tik užmaskuota darbo jėgos vertės, arba kainos, forma. Tuo vieną kartą visiems laikams buvo sugriautas tiek visas ligšiolinis buržuazinis darbo užmokesčio supratimas, tiek ir visa ligi šiol prieš šį supratimą nukreipta kritika, buvo aiškiai nustatyta, kad samdomajam darbininkui teleidžiama dirbti savo paties egzistencijai palaikyti, t. y. leidžiama gyventi, tik jei jis tam tikrą laiką dirba veltui kapitalisto (taigi, ir tų, kurie drauge su juo suėda antvertę) naudai; kad ta ašis, apie kurią sukasi visa kapitalistinės gamybos sistema, yra siekimas padidinti šio veltui atliekamo darbo kiekį, prailginant darbo dieną arba pakeliant darbo našumą, kitaip sakant – padidinant darbo jėgos įtempimą ir t. t.; kad, vadinasi, samdomojo darbo sistema yra vergovės sistema, ir būtent tokios vergovės, kuri tampa tuo žiauresnė, kuo labiau išauga darbo visuomeninės gamybinės jėgos, nepaisant to, ar darbininkas gauna geresnį ar blogesnį užmokestį. Ir štai dabar, po to, kai šis supratimas vis labiau ir labiau prasiskina kelią mūsų partijoje, grįžtama atgal prie Lasalio dogmų, nors dabar žmonės turėtų žinoti, kad Lasalis nesuprato, kas yra darbo užmokestis, ir, sekdamas buržuaziniais ekonomistais, regimybę laikė dalyko esme.

Tat panašu į tai, tarytum tarpe vergų, pagaliau atskleidusių savo vergovės paslaptį ir pakėlusių maištą, vienas iš jų, tebebūdamas pasenusių vaizdinių įtakoje, įrašytų į sukilimo programą: vergovė turi būti panaikinta, nes vergovės sistemoje vergų maitinimas negali pakilti aukščiau tam tikro, labai žemo maksimumo!

Jau vien tas faktas, kad mūsų partijos atstovai galėjo padaryti tokį pasibaisėtiną pasikėsinimą prieš partijos masėje paplitusią pažiūrą, argi neįrodo, su kokiu nusikalstamu lengvabūdiškumu, su kokiu nesąžiningumu jie ėmėsi kompromisinės programos sudarymo darbo!

Vietoje neaiškios baigiamosios paragrafo frazės — „bet kurios socialinės ir politinės nelygybės pašalinimo“ — reikėjo pasakyti, kad, panaikinus klasinius skirtumus, pati savaime išnyks ir bet kuri iš jų išplaukianti socialinė ir politinė nelygybė.